Visi žinom, ką daryti įsisiurbus erkei ar apsirgus vėjaraupiais. Tačiau kaip gydytis plaukuose įsisukus kaltūnui, susirgus liūdnumo liga arba kvailastim? Kaip suteikt pirmą pagalbą, pritrenkus perkūnui ar įstrigus negailestingam pašinui? Kokie vaistai padeda nuo traukpirdės ar – skaudu net pagalvot – subingrobio? Ir, svarbiausia, kaip arielka gydo girtuoklystę? Tai yra klausimai, buityje kildavę XIX a. kaimo žmogui.
Atsakymus parūpino Jonas Basanavičius 1898 m. knygoje „Medega mūsų tautiszkai vaistinykystai“. Į „Medegą“ sudėtos tautosakininkų Silvestraičio ir Bakučio ekspedicijų metu surinktos vertingiausios liaudies savigydos žinios, kurios netrukus patraukė etnologijai neabejingų modernių žmonių dėmesį.
„Medegos“ nerekomenduoju skaityti turintiems patologiškai turtingą vaizduotę. Simptomai ligų aprašymuose tokie gyvybingi, kad norisi juos laikyti knygos personažais. Tarkim, gastritą sukelia Gumbas – gyvas daiktas, be kurio žmogus negali gyventi. Gumbas tūno viduriuose, turi naguotus pirštus, pučiasi ir kniaukia. Kas Gumbą specialiai išvėmė, numirė. Kam jis iš keršto nagais sukabino širdį, atėjo galas. Pati išmąsčiau, kad jeigu po nenormaliai sotaus valgio paglostysiu sau pilvą ir nuraminsiu Gumbą, įgausiu jo palankumą ir sutaupysiu ant tų nelemtų kramtomųjų tablečių skrandžio rūgštingumui mažinti.
Taip pat nerekomenduoju „Medegos“ skaityti pernelyg rimtiems žmonėms, nes gali iki paliegio nusigydyti. O geriau neskaityt išvis, nes, remiantis pačia „Medega“, skaitymas sukelia žlibį.
Knyga puiki, todėl ją vertinu 7 ant šiaudo pakartom džiovintom rupūžėm iš 7.