Jei ieškote vietos, kur vasaros viduryje vyrauja spalvų harmonija – pasukite į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sodą Kaune. Čia kaip tik dabar įsibėgėja vienos savičiausių ir nepaprastą efektą kuriančių vasaros kolekcijų žydėjimas: pūkuotomis žvakidėmis apsipylė astilbės, kurios sode auginamos jau pusę šimtmečio. Šiandien čia kaupiama viena iš gausiausių jų kolekcijų Baltijos šalyse – net 293 rūšys ir veislės, tarp kurių – ir istoriniai selekcijos pavyzdžiai, ir šiuolaikinės naujienos iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Nyderlandų.
Šiemet žydėjimas vėlyvesnis
Įprastai VDU Botanikos sode ankstyviausios astilbių rūšys ir veislės pradeda žydėti birželio mėnesį. Tačiau šiemet astilbių žydėjimas gerokai vėluoja: pirmosios pražydo bent pora savaičių vėliau nei įprastai – birželio pabaigoje.
Didžioji dalis sodo astilbių žydi visą liepą, o rugpjūtį kolekcijos žydėjimą pratęsia vėlyviausios veislės. Ilgamečių stebėjimų metu pastebėta, kad ankstyviausių veislių žiedynai dažniausiai būna balti, o štai vėlyviausioms veislėms dažniau būdingi prabangūs violetiniai žiedai. Vidurvasarį – masinio žydėjimo metu – astilbių žiedynų spalvos vyrauja nuo baltos, rožinės, raudonos iki tamsios violetinės.
O kvapas? Šį penktadienį, liepos 18 d., sode vykstančios botaninės šventės KVAPŲ NAKTIS metu lankytojai galės patys pamėginti atrasti kvapniausias astilbių veisles: gal tai ir nėra kvapniausi sodo augalai, tačiau kai kurioms astilbėms būdingas švelnus, malonus aromatas.
Astilbių legendos – iš Vakarų Europos
Astilbės – uolaskėlinių (Saxifragaceae) šeimos daugiamečiai žoliniai augalai. Gentyje priskaičiuojama apie 30 rūšių, paplitusių Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Europoje astilbės pradėtos auginti XIX a. pradžioje. Jas pirmasis aprašė britų botanikas David Don. 1830 m. į Europą buvo atvežta pirmoji rūšis – Astilbe japonica, žydinti baltais žiedais. Lietuvoje astilbės žinomos jau nuo XX a. pradžios, o rašytiniuose šaltiniuose minimos nuo 1938 m.
XX a. ir XXI a. šių augalų selekcija aktyviai vykdyta Vokietijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Japonijoje, JAV, Lenkijoje, Latvijoje. Vienas pirmųjų garsių astilbių selekcininkų buvo prancūzas Émile Lemoine, sukūręs tarprūšinių hibridų grupę – Astilbe lemoine (Lemoine Hybrid Group). Šiai grupei priskiriamos ir VDU Botanikos sode demonstruojamos veislės ‘Rubella’, ‘Gerbe de Neige’, ‘Mont Blanc’.
Tačiau didžiausią įtaką astilbių selekcijai turėjo vokietis Georg Arends, sukūręs darželinės astilbės hibridų grupę (Arendsii Hybrid Group). Per 50 metų jis išvedė 74 veisles, kurios pasižymi skirtingų formų žiedynais, įvairesnėmis spalvomis ir ilgesniu žydėjimu. Žinomiausia jo veislė – ‘Fanal’ (išvesta 1933 m.), žydinti tamsiai raudonais žiedais, ji auginama ir VDU Botanikos sode.
Kaip auginti?
Astilbės pasižymi didele morfologine įvairove: nuo miniatiūrinių (pvz., ‘Liliput’, ‘Super Sprite’, ‘Moulin Rouge’) iki aukštų, net 1–1,2 m siekiančių (‘Purpurkerze’) veislių. Žiedynai išlieka dekoratyvūs ir po žydėjimo. Kai kurių veislių astilbių lapų spalva keičiasi, pavyzdžiui, pavasarį būna bronziniai ar raudoni, o vasarą žali (kaip kad veislės ‘Bronzelaub’).
Astilbės atsparios ligoms ir kenkėjams: tik itin retais atvejais, karštomis vasaromis, žiedynstiebius ir žiedus apninka amarai. Tačiau gležni astilbių lapai jautrūs šalnoms.
Pasodinus astilbes antroje vasaros pusėje ar rudenį, jas reikia užmulčiuoti neutralios reakcijos durpėmis, nes astilbės nespėja įsišaknyti ir gali neperžiemoti. Durpės apsaugo nuo šalčio ir padeda išlaikyti dirvožemio drėgmę, kurios augalams labai reikia ankstyvą pavasarį. Dėl puošnių žiedynų, dekoratyvių lapų ir atsparumo kenkėjams bei ligoms astilbės vertinamos tiek mėgėjų, tiek kraštovaizdžio specialistų.
Kaip sako astilbių kolekciją VDU Botanikos sode jau daug metų kuruojanti vyresn. botaninių kolekcijų kuratorė Žibutė Baškienė, astilbės geriausiai auga pusiau pavėsyje ar pavėsyje, derlingame, humusingame, drėgmę sulaikančiame dirvožemyje: „Drėgmė – vienas iš svarbiausių veiksnių jų sėkmingam augimui ir žydėjimui. Pasodintos saulėtoje, sausoje vietoje, astilbės skursta, jų lapai apdega, žiedynai menkesni. Dėl šios priežasties astilbės laikomos tipiškais ūksminių gėlynų augalais“.
Kviečia atrasti retas latviškas, lenkiškas veisles
Šiuo metu VDU Botanikos sodo astilbių kolekcijoje auginamos 285 dekoratyvios veislės ir 8 laukinės rūšys. Šios astilbės įsigytos iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos, Nyderlandų bei kitų šalių selekcininkų, botanikos sodų, medelynų. Kasmet kolekcija papildoma naujais augalais.
Į ką orientuojasi šiuolaikiniai selekcininkai, kurdami astilbes? Siekiama sodrių žiedų spalvų, ilgesnio žydėjimo, kompaktiškumo, tvirtų žiedynstiebių, dekoratyvių lapų, atsparumo sausroms. Beje, daugelis naujų veislių tinka ne tik gėlynams, bet ir auginti vazonuose.
Specialistai pataria vaikštant tarp pūkuotų astilbių gėlynų atkreipti dėmesį į retesnes, įdomias kaimyninių šalių selekcininkų sukurtas veisles: pavyzdžiui, latviškąsias ‘Kvële’, ‘Liesma’, ‘Sarma’, ‘Kaibala’, ‘Koknese’, ‘Staburadze’, ‘Vaidava’, lenkiškąsias ‘Czerwona Łodyga’, ‘Biała Mini’.
VDU Botanikos sodas nuotr.