Žurnale „American Journal of Primatology“ paskelbtame tyrime pateikta naujų įžvalgų apie žmogaus protėvių dvikojiškumo atsiradimą. Naudodami pažangius 3D skenavimo metodus, mokslininkai išanalizavo iškastinius kaulus, kad ištirtų, kaip judėjo pirmykščiai žmonės, daugiausia dėmesio skirdami perėjimui nuo judėjimo medžiuose prie vaikščiojimo stačiomis. Tyrimui vadovavo Barselonos universiteto Žmogaus anatomijos ir embriologijos skyriaus profesorius Josepas M. Potau ir Neus Ciurana iš Gimbernato universitetinės mokyklos.
Naujoviški 3D analizės metodai
Siekiant nustatyti išnykusių ir gyvenančių primatų judėjimo tipus, tyrime buvo nagrinėjamos raumenų įterpimo vietos alkūnkaulio kaule – pagrindinėje alkūnės sąnario dalyje. Tyrimo rezultatai rodo, kad tokios rūšys kaip australopitekas (Australopithecus) ir parantropas (Paranthropus) derino vaikščiojimą stačiomis ir judėjimą medžiuose, panašiai kaip šiuolaikinės šimpanzės (Pan paniscus).
Taikant metodiką buvo sukurti išsamūs šiuolaikinių primatų, žmonių ir suakmenėjusių vyraujančių gyvūnų alkūnkaulio 3D modeliai, rašoma šaltiniuose. Tyrėjai išmatavo dviejų svarbiausių raumenų – alkūnės sulenkimo raumeninio raumens brachialis ir alkūnės ištiesimo raumeninio raumens triceps brachii – zonas.
Tyrimo metu nustatyta, kad miškinių rūšių, pavyzdžiui, orangutangų, brachialis įterpimo zona buvo didesnė, o sausumos rūšių, pavyzdžiui, gorilų, tricepso brachii sritis buvo labiau išsivysčiusi. Šis palyginimas padėjo nustatyti išnykusių rūšių judėjimo modelius.