Dainininkė Petunija jau spėjo pavergti klausytojų širdis savo kūryba, kurioje išryškėja lietuviški etno raštai, o štai grupės „SHWR“ repertuare lietuviškų dainų – itin reta. Tačiau rugpjūčio 20 d. Lukiškių kalėjime 2.0 suskambės ypatinga daina „Tarytu bėjo“, kurią jie įrašė kartu ir jau šiandien dalijasi su savo gerbėjais.
Su „SHWR“ vokalistu Simonu Krukoniu pirmą kartą padainuoti duetu Petunija gavo progą prieš pusantrų metų – tuomet ruošė programą su choru „Gospel Jonai“. „Magiškai suveikė tai, kad šis duetas nebuvo primestas, priešingai – jis buvo maksimaliai organiškas, – pasakoja Petunija. – Su „showeriais“ turime nemažai lygiagrečių – tiek individualiai su kiekvienu iš jų, tiek kūrybiškai. Pastaruoju laikotarpiu mes dažnai susitikdavome festivaliuose, koncertuose ir jų užkulisiuose. Kai pradėjome ruoštis pasirodymui Lukiškių kalėjime, netikėtai išsikalbėjome, kad ir vieni, ir kiti galvojame apie tą patį: norime bendro koncerto. O tuomet gimė idėja išvien įrašyti ir bendrą dainą.“
Lietuvių kalba įrašytas kūrinys tarsi įgavo rankas, kurios apkabina ir švelniai glosto. Atlikėjai sako, kad tokį poveikį ir svajojo sukurti. „Šią dainą rašėme abu su Petunija. Švelnumas buvo mano idėja. Tiesą sakant, labai norėjau parašyti lopšinę. Apie tai vis pagalvodavau automobiliu važiuodamas link savo namų, – ten yra tokia ypatinga vieta: ežeras miške, prie pat kelio, ir pieva, virš kurios dažnai sklendžia rūkas. Kai buvau mažas, mama sakydavo: „Čia kiškiai bandeles kepa“. Pasiėmiau iš vaikystės tuos vaizdinius ir pačią nuotaiką“, – kalba Simonas.
Dainos teksto emocinių spalvų bei simbolių gama turi savyje ir tam tikrą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų kodą. Pasirodo, neatsitiktinai. „Man labai patinka Čiurlionis, esu bandęs ir pianinu skambinti jo kūrinius, Čiurlionio harmonizuotos lietuvių liaudies dainos – vienos mėgstamiausių. Kuriant mūsų dainą apie Čiurlionį negalvojau, tačiau, matyt, pasąmonėje išlikę“, – sako „SHWR“ vokalistas.
Pasąmonėje buvo ir baltų kultūros simboliai, kurių gausu šioje dainoje ir kurie yra ištatuiruoti ant Simono rankų. „Man visąlaik patiko baltų mitologija, dievai. Ir folkloras mane visuomet domino. Smagu buvo kurti tai, kas pakutena kažką viduje“, – dalijasi S. Krukonis.
Petunija teigia, kad darbo procesas vyko jaukiai ir sklandžiai, dviejų kūrybinių pasaulių sąjunga buvo ir graži, ir lygiavertė. „Didžioji dalis teksto parašyta Simono, bet atrodo, tarsi atsispyrėme vienas nuo kito: man pačiai netikėta, kad jis sukūrė tai, kas lyg ir man galėtų tikti. Viskas labai natūralu, sava ir artima, – kalba Petunija. – Pastaruoju metu mane domina lietuviškumas. Tik siekiu, kad jis nebūtų šabloninis, ieškau lietuviško identiteto spalvų – kokie mes esame, kokie mūsų charakteriai, tradicijos. Vienu momentu tai buvo šiek tiek subanalinta. Mano karta turėjo atmetimo jausmą – folkloras nebuvo cool dalykas. O Simonas sako: „Man patinka“. Ir aš ėmiau kurti melodiją jo tekstui ir visi suskydome, kaip gražu.“
Dainos pavadinimas „Tarytu bėjo“ – iš žodžių, kurie neegzistuoja norminėje lietuvių kalboje. „Iškart sutarėme su Simonu, kad dainą norime vadinti būtent taip. Tai – savotiškas žodžių žaismas, kurio lietuvių senosiose dainose yra apstu – lijo, lelijo. Tam nebūtinas vertimas, tai tiesiog dainingumas, – paaiškina Petunija. – XXI amžiuje mes irgi galime kurti priežodžius. Mūsų kalba neturi būti įstiklinta, tai nėra medalis, kuriuo leidžiama tik grožėtis. Mes galime tame dalyvauti ir kurti savo variacijas. Abiems su Simu atrodė, kad tai – teisingas veiksmas.“
Trečiadienį sostinėje, Lukiškių kalėjimo 2.0 scenoje, Petunija ir „SHWR“ vėl galės kartu austi savo kūrybinę istoriją. „Tai bus bendras koncertas – mes su jų muzikantais pagrosime, jie – su mūsų muzikantais, atliksime ir šį bendrą kūrinį. Labai to laukiu. Įdomu pamatyti, kas nutinka, kai du gana kontrastingi pasauliai susijungia“, – sako „SHWR“ vokalistas.
