„Jei kūryba nuoširdi, ji negali neatspindėti gyvenimo“, – įsitikinęs dainų autorius ir atlikėjas „Daddy Was A Milkman“. Dainininko nuoširdumas liejasi laisvai – gal todėl Tėtis Pienininkas Ignas Pocūnas taip laukiamas didžiosiose koncertų salėse, festivaliuose ir jaukiuose akustiniuose koncertuose.
Pastaruoju metu po Latvijos koncertų sales su vienu garsiausių Latvijos muzikantų, šiais metais geriausiu Latvijos instrumentalistu pripažintu gitaros virtuozu Gintsu Smukais gastroliuojantis „Daddy Was A Milkman“ sako, kad be galo įdomu savo muziką groti įvairias formatais.
Šį rugpjūtį abu muzikantus bus galima pamatyti Anykščiuose vyksiančiame kultūros festivalyje „Purpurinis vakaras“. „Pirmąjį kartą festivalyje su grupe grojome prieš keletą metų, pasirodėme industrinėje erdvėje, vienos gamyklos kiemelyje. Pamenu, nekantriai laukiau koncerto, festivalis man turėjo ypatingos magijos. Nebuvau jame buvęs, bet vaizdavausi jį violetinės spalvos, su stebuklo pabarstukais. Industrinė erdvė įdomi ir savita, tačiau džiaugiuosi galimybe šiais metais su Gintsu sugroti didžiojoje festivalio scenoje Dainuvos slėnyje. Man labai gražu, kad festivalis prisipildęs įvairovės“, – sako muzikantas.
„Dady Was A Milkman“ ir gitaristo G. Smukais pasirodymą didžiajame festivalio „Purpurinis vakaras“ grupių koncerte bus galima išvysti rugpjūčio 14 dieną. Prieš festivalį su I. Pociūnu kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
Per dešimtmetį pavadinimą „Daddy Was A Milkman“ buvo galima išmokti. Vis dėlto jis tarsi paneigia visas komunikacijos taisykles – lietuviams yra gana sunkiai įsimenantis, ilgas, užsienio kalba. Tuo pačiu – labai netikėtas. Ignai, ar galite priminti jo atsiradimo istoriją?
Buvo tokia anglų popgrupė „Frankie Goes to Hollywood“, gal ji pasėjo mintį..? Man visada patikdavo kreivesni, nestandartiniai pavadinimai.
Muzikinės karjeros neplanavau, tiesiog nusprendžiau studijoje įrašyti keletą dainų, pažiūrėti, kaip jos skamba. Skambėjo gana gražiai, todėl su bičiuliu muzikos prodiuseriu Vitu Vaičiuliu nusprendėme jas parodyti muzikos redaktoriams radijuje. Prieš išsiunčiant Vitas pasvarstė, kad nei šis nei tas tiesiog parašyti, kad čia – Ignas ir jo daina. Būtų gerai sugalvoti scenos vardą. Keletą minučių pasvarstęs, sujungiau du man svarbius dalykus – tai, kad esu dviejų vaikų tėtis, ir tai, kad vienas iš daugybės mano darbų Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo darbas pieninėje.
Galima manyti, kad jūsų gyvenimo etapai atsispindi ne tik pavadinime..?
Jeigu kūryba nuoširdi, ji negali neatsispindėti gyvenimo. Atsispindi viskas – ir kas gražu, ir kas skauda, kas liūdina ir kas džiugina.
Kūryboje nieko negalima išgalvoti? Jeigu mėgini klausytojams pasakoti išgalvotas gyvenimo istorijas, ar jos skamba netikrai?
Jokiu būdu! Juk svajonės, pavyzdžiui, yra tikros, prisiminimai – tikri. Nesvarbu, kad vienos dar neįvykusios, o kiti – jau praėję. Sutinku, esama daug netikros kūrybos – kai kas kuria dėl pinigų, perklausų, vis daugiau joje dirbtinio intelekto. Vis dėlto mūsų – vienas kitą mylinčių žmonių: vyrų ir moterų, tėvų, draugų – viduje yra sočiai peno kūrybai. Patirtys, jausmai, svajonės.
Gyvename gana įdomiais laikais. Iš vienos pusės tai – geriausias kada nors Lietuvos istorijoje buvęs mūsų šalies etapas, iš kitos – tame pertekliuje lengva pamesti save, jaučiamas netikrumas. Net ir viską turintys – pripažinimą, ekonominę gerovę – išgyvena nerimą, pasiklysta ieškojimuose. Ar randate į ką atsiremti?
Visais laikais taip būdavo: jei nėra didesnės bėdos, tai yra šita. Tam, kad gerai gyvendami gebėtume suprasti, jog gerai gyvename, nereikia labai daug. Esu iš kartos, kuri prisimena, kaip žmonės ėjo ginti mūsų laisvės Sausio 13-ąją – tėtis prie Spaudos rūmų, mama klijavo langus popierinėmis juostomis, kad jie nesudužtų. Niekas manęs neužbūrė, aš nieko nepamiršau, žinau, kas mums kvėpuoja į nugarą, nerimas turi priežastį. Kita vertus, šis suvokimas leidžia džiaugtis kiekviena diena. Ir jei tai suprantame, niekas negali trikdyti mūsų pusiausvyros. Tačiau visada bus tokių, kuriems sunku suprasti ir priimti tikrovę.
Kaip manote, ar muzika pajėgi išsklaidyti neramias mintis?
Muzika turi galios padėti, bet lygiai taip pat turi galios sustiprinti liūdesį. Turiu mėgstamus atlikėjus – grupę „Fink“, australų dainininką RY X. Pastebiu, kad džiaugsmingomis savo dienomis kai kurių jų dainų nenoriu klausytis, jos tempia mane į liūdesį. Gal todėl, kad asocijuojasi su laiku, kai jų klausydavau?
Ar kurdamas galvojate, kad turite misiją?
Man kūryba – labai asmeniškas ir labai egoistiškas procesas. Niekad negalvoju, ką kitas pajaus klausydamas mano dainų. Rašau sau apie tai, kas man gražu, kas guli ant širdies, – tokia yra mano emocinė iškrova, saviraiška. Vis dėlto mes jaučiame daug panašių dalykų – ir sunkių, ir lengvų. Labai gražu, kad žmonės, vieni kitų nepažinodami, turi tiek daug bendro ir per koncertą apsikeičia energija, pasidžiaugia vieni kitais, tuo pačiu metu suvokdami ir savo panašumą, ir unikalumą.
Sako, vaikai nemeluoja. Ar sūnus ir dukra yra pirmieji jūsų kūrybos klausytojai?
Anksčiau jiems būdavo įdomiau, ką darau. Ne visa kūryba, labiau dainos lietuvių kalba, dainos vaikams, bet esama kūrinių, kurių jie nei girdėjo, nei girdės, jiems tiesiog neįdomu. Jei klausiate, ar vaikų komentarai apie mano dainas pasiteisina, neabejoju, kad jie gerai jaučia atmosferą, nuotaiką, energiją, jiems net nereikia gilintis į tekstą. Yra tiesos, kad vaikai – tarsi lakmuso popierėlis, gali pasitikrinti, ar tau gerai išėjo.
Dabar jie jau turi savo muzikines kryptis, savo pomėgius ir sako: „Tėti, čia tavo muzika“.
O jūs paklausote to, ką jie klauso?
Kai ką įsidedu į savo grojaraštį, vėliau, net kai nebūname kartu, paklausau. Kartais siunčiame patikusius kūrinius vieni kitiems. Esu ir pabambėjęs: „Na, ką jūs čia klausote?!“
Kaip pavyksta besikeičiančiame pasaulyje išlaikyti savo liniją ir stuburą?
Turiu du kūrybos būdus. Kai kurias dainas parašau namie, su akustine gitara. Vėliau studijoje ieškome, kuo jas aprengti. Kartais pradedame nuo muzikos studijoje, muzika padiktuoja nuotaiką, galvoje pradeda suktis tema.
Kūrybos etapas stipriai skiriasi nuo to, ką vadiname koncertiniu džiaugsmu. Nemažai žmonių mėgsta rašyti dainas, piešti paveikslus, tačiau niekam nenori jų rodyti, jiems tiesiog smagu kurti. Aš irgi negalvojau, kad norėčiau groti koncertuose, kol pamažu nesukūrėme visos programos. Tiesą sakant, pirmuosius keletą metų koncertais nesidžiaugdavau, kiekvienas keldavo didžiulį stresą, scenoje negalėjau atsipalaiduoti, džiaugtis, mėgautis muzika. Vėliau, laikui bėgant, išmokau tuo mėgautis.
Kas tapo lūžio tašku?
Kai prieš vieną koncertą supratau, jog jei bijau, nenoriu, juk galiu negroti, niekas neverčia. Nieko nenutiks, jei pamiršiu žodį, nepataikysiu į natą. Ne tragedija, ne dėl to susirinkome! Jei žmonės norėjo ateiti į koncertą, tai ir džiaukimės kartu. Viskas paprastėja, kai nusimeti lūkesčių naštą.
Mano muzikos kelias nebuvo tradicinis. Nebaigiau nei muzikos mokyklos, nei konservatorijos, nei muzikos akademijos. Vienu metu buvau tėčio pasiprašęs į muzikos mokyklą, bet pats iš jos ir išėjau. Norėjau groti trimitu, bet teko solfedžiuoti, dainuoti chore ir groti fortepijonu. Po kurio laiko pradėjau 7 troleibusu važinėti ratais po miestą, o po kelių savaičių mokytoja paskambino tėčiui paklausti, kur esu.
To, kam lemta įvykti, neįmanoma išvengti?
Gal ir taip, viskam ateina savas laikas. Vakar važiavome su sūnum žvejoti, automobilyje kalbėjomės apie pasirinkimus – kur mokytis. Prisimenu save, kai buvau abiturientas, – visiškai nežinojau, ko noriu. Ir kaip tokiam amžiuje gali žinoti?! Kad man būtų kas pataręs, nuėmęs spaudimą ir paaiškinęs, jog ne viskas priklauso nuo to, kokią aukštąją mokyklą baigsi. Net jei neįvyks taip, kaip galvojai, jokia tai tragedija, kelių yra visokių.
Jei tektų pasirinkimus daryti iš naujo, ar viską kartotumėte taip pat?
Jei trumpai, tai nieko nekeisčiau. Viskas buvo labai įdomu ir dabar yra įdomu. Sudėtingesni įvykiai padeda suprasti daug daugiau, šitoj žemėje tam ir esame, kad šio bei to išmoktume ir su tomis žiniomis sugrįžtume ten, iš kur atėjome. Viskas, kas įvyksta, turi savo priežastis ir savo pamokas, mus veda ten, kur turime patirti, pamatyti. Tikrai nesakau, kad galėjo būti geriau, esu laimingas patyręs tai, ką turėjau patirti.
Užsiminėte apie pamokas. Ar šią vasarą išmokote, sužinojote ką nors naujo?
Šią vasarą jau pavargau mokytis. Būtų gerai kurį laiką išeiti atostogų (šypsosi).
Sudėtingas laikas?
Kiekvienas sunkesnis ciklas išmoko geriau tvarkytis su kitu, dar sunkesniu ciklu. Vis tiek viskas išsisprendžia ir amžinai netrunka. Jei atrodo, kad viskas labai gerai, truputi palauk, bus blogiau. Ir atvirkščiai: jeigu viskas juoda, turėk kantrybės, bus geriau. Tikiu, kad gėris visada nugali.
