Beprotiškų šokių užkūrėjai „Baltic Balkan“ dar nenudžiūvusia nuo lūpų druska pasidalijo su savo pašėlusiais bičiuliais – postmodernistinę ir nemodernią muziką grojančiu saviironišku punk ansambliu – „Lapkričio dvidešimtosios orkestru“. Iš to gimė daina „Apapačėsu“.
„Su „Baltic Balkan“ mes pažįstami dar nuo „Bandos Dzetos“ laikų, – pasakoja „Lapkričio dvidešimtosios orkestro“ būgnininkas Andreika. – „Banda Dzeta“ buvo toks baltic-balkaniškojo „mathcore’o“ orkestrėlis, dabartinio orkestro kadrų skyrius, vėliau persikraustęs į Varšuvą ir virtęs „Banda Nella Nebbia“. Tai mus ir suvedė. Grojome tuose pačiuose festivaliuose, lipome vieni pas kitus ant scenos pasimaivyti, užgyvenome bendrą kolaboraciją „Katapulta“, kuri iki šiol prieinama „YouTube“.“
„Beje, „Katapulta“ buvo pirmasis mūsų grupės ir „Banda Dzeta“ EP, – priduria Marulis iš „Baltic Balkan“. – Orkestro skambesys, vario šėlsmas visada buvo artimas „Baltic Balkan“ skambesiui, o tekstų ironija visada pakelia nuotaiką.“
„Lapkričio dvidešimtosios orkestro“ vokalistas Micius prisiminimų siūlą vyniotų nuo legendomis apipinto „Green Club“. „Tada susipažinome, nuo tų laikų vis dalyvaudavome pačių organizuotose įvairaus plauko bambatrynėse, taip pat ir „Banda Dzeta“ patirtis įdėjo svarų indėlį. Iš tiesų, klausimas buvo, ne „ar“, o „kada“ mes darysime dainą kartu. Užtruko susiruošti, nes ir vieni, ir kiti turi daug kūrybinių užmačių, sunku suderinti tvarkaraščius, bet štai – pagaliau pavyko“, – džiaugiasi Micius.
„Mūsų kompanijos turi panašumų savo pankiška energija ir siautuliu tiek ant scenos, tiek priešais ją“, – įžvelgia „Baltic Balkan“ frontmenas Lencas. Tai, kad visus kūrinius jis atlieka išgalvota – paukščių – kalba, šįkart ypač intriguoja, nes „Lapkričio dvidešimtosios orkestras“ savos karjeros pradžioje kaip tik ir turėjo misiją išaiškinti auditorijai tekstus, kurie pradingsta pankroko ar grindcore grupių vokalistų „growlinge“. Orkestro dėka, jie išlyginami bosanovos garintuvais ir sužiba visu savo poetiniu gražumu.
„Tai mus liūdino, nes Lietuvos jungtinė panko-grinduko-šitkoriuko scena visada pasižymėdavo puikiais tekstais. Sudainuoti juos be kriokimo buvo pirmutinis, jau nebeaktualus, akstinas mūsų kūrybai. O Lenco dainavimas išgalvota post-pseudo-meta balkanų kalba mane 100% tenkina, sukuria man, visą gyvenimą besidominančiam Balkanais, žmogui, pilnai veikiančią linksmą balkaniškąją aplinką“, – šypsosi Andreika.
„Tiesą sakant, žodį „apapačėsu“ sugalvojau, kaip kažką, kas skamba rumuniškai, panašiai į „čeušesku“, – atskleidžia Micius. – Tik vėliau susitikau rumunų draugų ir supratau, kad visai jame nėra rumunų fonetikos, bet ką – žodis neblogas, neišgooglinamas, reikia imti, ir, tiesą sakant, iš karto kilo mintis apie Lencą ir jo dainavimo manierą – iš ten ir „aš dainuoju paukščių kalba“.“
„Tai yra daina apie gyvenimo džiaugsmą ir nesibaigiančią jaunystę“, – trumpai pristato Lencas. „Priedainis yra smagus, per garso patikros repeticiją suimprovizuotas, atsitiktinis, o stulpeliuose atsiskleidžia IT specialisto nuomonė apie privatumo XXI amžiuje būklę ir, tuo pačiu, neišgaravusio iš mūsų homo erectuso nenoras būti stebimam(-ai) homo sapienso“, – prideda Andreika.
„Daina „Apapačėsu“ yra apie tai, kaip mes praradome internetą kaip atviros besienės erdvės, kur vyktų žmonių draugystė ir idėjų sintezė, svajonę. Vietoje to – uždari, korporacijų saugomi sodeliai, kuriuose veši nepykanta, melagienos ir psichologinis karas. Nedaug kas supranta, apie ką aš čia kalbu, dėl to ir „paukščių kalba“, – pratęsia Micius.
Lapkričio 23 d. Vilniaus „Mello“ klube „Apapačėsu“ bus galima išgirsti gyvai tiek Lenco, tiek tikrąja lietuvių kalba. „Pirmą kartą šios dainos „Baltic Balkan“ versiją išbandėme „Grand Balkanaktyje“ menų fabrike „Loftas“. Publikos reakcija buvo labai energinga ir pozityvi. Neabejoju, kad tai bus energijos bomba ir artėjančiame koncerte“, – sako Marulis.
Pranešimas spaudai
