Lietuvos moksleiviai ir mokytojai baigia mokslo metus. Ar jie pajėgūs ir galėtų rinktis Vanago kelią? Šiemet sukanka lygiai 80 metų, kai 1945 m. birželio 2 d. Alytaus apskrityje, Nemunaičio miestelyje, Pranciškonų koplyčioje partizano priesaiką davė apie 120 partizanų kartu su Adolfu Ramanausku-Vanagu.
Okupuotoje Lietuvoje Antrasis pasaulinis karas nesibaigė – vyko organizuotas, masinis partizanų pasipriešinimas visoje šalyje pagal statutinį modelį, vienas didžiausių to meto Europoje. A. Ramanauskas–Vanagas, buvęs gimnazijos mokytojas, priėmė sunkų sprendimą – pasitraukė iš legalaus gyvenimo ir davė lemtingą Laisvės kovotojo priesaiką. Šis pasirinkimas turėjo ypatingą prasmę mūsų valstybingumui- vėliau buvo įvertintas – jam suteiktas kovojančios Lietuvos vadovo statusas.
Ar pasirinktum kovotojo kelią?
„Akivaizdoje agresijos prieš Lietuvą – ar pasirinktume Adolfo Ramanausko-Vanago kelią? Atsakyti nelengva. Tačiau labai svarbu skatinti kiekvieną apie tai pagalvoti. Juk kuo daugiau pasiryžusiųjų, tuo mažesnė tikimybė, kad tokio pasirinkimo prireiks“, – sako Lietuvos ambasadorius Šveicarijoje Darius Semaška. Jo senelis – majoras J. Semaška, Lietuvos laisvės armijos kovotojas, Žemaitijos partizanų vadas – pateko į nelaisvę ir buvo nužudytas. Jo palaikai rasti ir identifikuoti tik 1996 m. Tuskulėnų parke Vilniuje, kur sovietų okupantai slėpė nužudytųjų kūnus. Tūkstančių partizanų palaikai iki šiol nerasti.

„Daugelio akyse spindėjo ašaros“
„1945 m. birželio 2 d. temstant, su visa įgula jau buvome prie bažnytkaimio. Iš anksto buvau paskyręs tarnybą keturiems lauko sargybos postams ir visiems nurodęs, kaip elgtis įvairiais atvejais. Tik gerai pritemus, sugužėjome į vienuolyno kiemą. Buvome 120 vyrų, tačiau judėjome visiškai tyliai – kad vietiniai nesuprastų, kas vyksta. Antrame koplytėlės aukšte vyko įspūdingos pamaldos. Vyrai karštai meldėsi. Daugelio akyse spindėjo ašaros. Koplytėlėje visi netilpo – vyrai keitėsi vietomis. Keturiose vietose – koplytėlėje ir kieme – klausyta išpažinčių. Atvykusieji, atlikę išpažintį ir ruošęsi duoti priesaiką, prašė Aukščiausiojo palaimos Tėvynei, artimiesiems ir sau. Ginklus laikė rankose – aplinkybės neleido kitaip. Aš buvau čia vienur, čia kitur. Pamaldų tvarka buvo gerai sutvarkyta, rūpinausi, kad viskas vyktų greitai ir laiku atsitrauktume į saugesnę vietą“, – prisiminimuose rašė A. Ramanauskas–Vanagas.

Tėvynės gynyba – visų reikalas
„Tarpukario Lietuvos patriotinis ugdymas įrodė: kai prireikė, šalį gynė pakankamai žmonių, kurie išgelbėjo mūsų tautos kovotojų garbę. Pokario rezistencija – gausiausias Lietuvos gyventojų pasipriešinimo judėjimas, įtraukiantis skirtingų profesijų ir likimų žmones. Vienas ryškiausių pavyzdžių – gen. Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Būdamas mokytojų seminarijos dėstytoju ir negalėdamas susitaikyti su kraujuojančios Tėvynės vaizdu, jis stojo į partizanų gretas ir iškilo iki vyriausiojo partizanų vado pareigų.
Šiuolaikinio karo Ukrainoje kovotojų pavyzdžiai – labai panašūs. Kariai ir žemesnieji vadai, kuriuos rėmėme dar nuo 2014 m., šiandien vadovauja dešimtims tūkstančių karių – nors anksčiau su karyba neturėjo nieko bendra.Šie pavyzdžiai rodo, kad jei šalis nori stipriai atsilaikyti prieš priešą, kiekvienas patriotiškas pilietis, pasiryžęs aukotis, turi būti įtrauktas į valstybės gynybą – nesvarbu, ar tai būtų šturmo padalinys, ar logistikos grandis, gaminanti maistą. Tėvynės gynyba – visų reikalas“, – pabrėžia Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. Linas Idzelis.

Kiekvienas turime rasti savo vietą gynyboje
„Svarbiausia, kad žmonės suprastų: ne tik kariuomenė turi apginti šalį – visi mes. Kiekvienas turime rasti savo vietą gynyboje. Tokie pavyzdžiai kaip A. Ramanauskas–Vanagas tai įrodo – jis rado savo vietą ir tapo visos kariaujančios Lietuvos partizanų kariuomenės vadu“, – sako karo istorikas, LK SKD skyriaus vedėjas Karolis Zikaras.
Pamoka ateities kartoms
„Iš mokytojo pozicijos žvelgiant, Vanago priesaika tapti kovojančiu partizanu atskleidžia labai aiškią vertybinę gyvenimo liniją ir tampa pamoka ateities kartoms: jis mokė ir toliau moko, ką reiškia būti laisvu žmogumi – ir savo pasirinkimu tai įrodė“, – pabrėžia Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikė Auksė Ūsienė, daugelį metų dirbanti propagandos, jos atpažinimo ir pilietinio pasipriešinimo srityje, skaitanti paskaitas visuomenei apie informacinį ir hibridinį karą.

„Pabučiavau kryželį, trispalvę ir ginklą“
„Pamaldos baigėsi. Vyrai atliko išpažintį, priėmė Švenčiausiąjį. Atėjo iškilmingos priesaikos metas. Prie altoriaus ant pakopos buvo pastatyta taburetė, užtiesta trispalve. Ant jos – kryželis ir mano trumpasis ginklas. Dvasininkas pusbalsiu, bet aiškiai ir įspūdingai skaitė priesaikos tekstą. Iškėlę dešines, tyliai kartojome žodžius. Dievo akivaizdoje tvirtai pasižadėjome teisingai ir ryžtingai tęsti kovą prieš okupantą, kuris, pamynęs visus Dievo ir žmonių įstatymus, negailestingai naikina visa, kas šventa ir brangu. Pirmasis prisiartinau ir pabučiavau kryželį, trispalvę ir ginklą. Tą pat padarė visi vyrai. Po dvasininko prasmingo žodžio aktas baigėsi. Padėkojome ir netrukus vėl atsidūrėme Noškūnų miško prieglobstyje“, – rašė Adolfas Ramanauskas–Vanagas prisiminimų knygoje „Daugel krito sūnų“.

Vanago ir jo vyrų priesaika – šiandien ginkluoto pasipriešinimo simbolis
„1945 m. birželio 2 d. partizanų priesaika Nemunaityje buvo vienas iš ryškiausių ginkluoto pasipriešinimo simbolių, kai apie 120 partizanų, vadovaujami Adolfo Ramanausko-Vanago, sąmoningai pasirinko kovą už Lietuvos laisvę. Šis įvykis liudija ne tik jų ryžtą, bet ir visos tautos siekį išsaugoti nepriklausomybę bei pasipriešinti okupacijai.“ – teigia istorikas dr. Arūnas Bubnys. Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovo, šiandien mokytojai turi padėti mokiniams suvokti, kad laisvė nėra savaime duota, ją reikia branginti, ginti ir atsakingai saugoti. Tą galima stiprinti dalyvaujant memorialiniuose renginiuose. „Istorinis sąmoningumas ir vertybinis tvirtumas – tai pamatai, kuriais grindžiama pilietinė visuomenė“. Centre ir jo muziejuose ir vasarą bus gausu edukacinių ir atminimo priemonių, skirtų istorinės atminties sklaidai.

Meilė Tėvynei nugali
„Šiandien, geopolitinių lūžių akivaizdoje, partizanų – Laisvės kovotojų – pavyzdys mums yra ypač aktualus. Negalėjimas pasipriešinti, tiek informaciniame kare, tiek konvencinėms grėsmėms, gali turėti fatališkų pasekmių. Tautos šviesiausios ir patriotiškiausios dalies trėmimai ir naikinimas parodė – tai buvo egzistencinė katastrofa, kai buvo naikinamas valstybės genofondas.
Tą patį priešas iš rytų siekė padaryti Ukrainoje ir nuolat grasina rytinio NATO flango valstybėms. Tikiu, kad pakartoti jiems nepavyks. Turime skaudžią istorinę pamoką ir šiandien dedame visas pastangas, kokias leidžia mūsų resursai. Nors jų atrodo vis trūksta, meilė Tėvynei yra didžiausias iš jų – to mus mokė generolas A. Ramanauskas–Vanagas savo pavyzdžiu: kovoti visomis įmanomomis priemonėmis prieš žiaurius okupantus – tiek žodžiu, tiek ginklu“, – sako pilietinių iniciatyvų „Vanago Lietuva“ vadovas Alkas Paltarokas. Pilietinės iniciatyvos ir įvairūs svarbūs „Vanago Lietuva“ darbai vyksta su prasmingu šūkiu – Vincit amor patriae (lot.) – Meilė Tėvynei nugali.
