Penktadienis, 13-oji – vien paminėjus šią datą daugeliui gali per nugarą perbėgti šiurpas. Nesvarbu, ar tai būtų bauginantis šešėlis kampe, ar netikėta nesėkmė, ši diena yra liūdnai pagarsėjusi kaip prietarų ir baimės diena. Tačiau iš kur kyla ši baimė? Ir kodėl penktadienis, 13-oji, tapo tokiu giliai įsišaknijusiu tikėjimu nesėkme? Pasinerkime į šios dienos ištakas ir išsiaiškinkime, kodėl tiek daug žmonių sulaiko kvėpavimą, kai kalendoriuje pasirodo šis ypatingas derinys.
Skaičiaus 13 baimė
Prietarų, susijusių su skaičiumi 13, ištakos siekia šimtmečius ir apima įvairias kultūras. Ši baimė, vadinama triskaidekafobija – skaičiaus 13 baime, kyla tiek iš religinių, tiek iš istorinių priežasčių.
Krikščioniškoje tradicijoje skaičius 13 dažnai laikomas nelaimingu skaičiumi, nes siejamas su paskutine vakariene. Pasak Biblijos, prie stalo sėdėjo 13 žmonių, o Judas Iskarijotas – Jėzų išdavęs mokinys – buvo tryliktas. Jo išdavystė laikoma įvykių, atvedusių prie Jėzaus nukryžiavimo, grandinės pradžia. Nuo to laiko 13 laikomas pražūties skaičiumi.
Senovės skandinavų mitologija taip pat atlieka tam tikrą vaidmenį. Viename pasakojime 12 dievų puotavo Valhalloje, kai atvyko nekviestas 13-asis svečias – piktavalis dievas Loki. Jis suorganizavo džiaugsmo dievo Balderio mirtį, panardindamas pasaulį į tamsą ir neviltį. Skaičius 13 vėl tapo susijęs su nesėkme.
Penktadieniai: nelaimės diena?
Nors šiais laikais penktadieniai paprastai asocijuojasi su savaitgalio įspūdžiais, jie ne visada buvo tokie teigiami. Daugelį amžių penktadieniai daugelyje Vakarų kultūrų buvo laikomi nelaimingais, ypač religiniame kontekste. Krikščionybėje Didysis penktadienis žymi Jėzaus nukryžiavimą – vieną iškilmingiausių tikėjimo įvykių. Dėl to penktadieniams apskritai būdingas liūdesys ir rimtis.
Tačiau blogi penktadienius lydintys ženklai tuo nesibaigia. Viduramžių Anglijoje penktadieniai taip pat buvo „egzekucijų dienos“. Šią dieną būdavo pakariami mirti pasmerkti kaliniai, o tai dar labiau sustiprino šios dienos kaip baimės dienos reputaciją. Jūreiviai taip pat vengdavo išplaukti penktadieniais, nes tikėjo, kad tai gali atnešti nelaimę jų kelionei.
Penktadienio ir skaičiaus 13 santuoka
XIX a. pabaigoje šie du prietarai – penktadieniai ir skaičius 13 – susiliejo ir suformavo bauginančią „penktadienio 13-osios“ datą, kurią žinome šiandien. Tačiau ši frazė iš tikrųjų išgarsėjo tik 1907 m. dėl amerikiečių rašytojo Thomaso W. Lawsono knygos „Penktadienis, tryliktoji“. Romane pasakojama apie biržos maklerį, kuris, pasinaudodamas žmonių baimėmis, pasinaudojo prietaru, kad sužlugdytų rinką. Knygos populiarumas padėjo įtvirtinti šią datą populiariojoje kultūroje kaip nesėkmės pranašę.
Nepadėjo ir tai, kad per visą istoriją įvairios nelaimės sutapo su penktadieniu, 13-ąja. Pavyzdžiui, galingas viduramžių krikščionių karinis ordinas tamplieriai buvo suimti Prancūzijoje 1307 m. spalio 13 d., penktadienį, ir tai lėmė jų žlugimą. Daugelis nurodo šį įvykį kaip galimą penktadienio, 13-osios, ir nelaimių sąsajos priežastį.
Popkultūros įtaka
Penktadienis 13-oji pateko į popkultūrą ir sustiprino savo bauginančią reputaciją. Labiausiai išgarsėjo 1980 m. debiutavusi siaubo filmų frančizė „Penktadienis 13-oji“, kurioje pasirodė siaubą kelianti kaukėto žudiko Džeisono Vorhiso (Jason Voorhees) figūra. Ši kruvina filmų serija įtvirtino penktadienį, 13-ąją, kaip baimės ir siaubo sinonimą.
Nenuostabu, kad penktadienis 13-oji taip giliai įsitvirtino šiuolaikinėje sąmonėje. Nuo pasakojimų prie laužo iki šiuolaikinių siaubo filmų – ši diena turi antgamtiškumo prieskonį.
Kodėl žmonės vis dar jos bijo?
Tačiau net ir pasaulyje, kuris dažnai atsikrato prietarų, kodėl penktadienis, 13-oji, vis dar turi galios daugeliui žmonių? Viena iš priežasčių yra ta, kad ši baimė buvo perduodama iš kartos į kartą. Daugelis iš mūsų užaugome girdėdami grėsmingus šnabždesius apie šią datą, žiūrėdami siaubo filmus arba girdėdami apie keistus nelaimingus atsitikimus, kurie įvyko būtent tą dieną. Tai palaiko prietarus mūsų kolektyvinėje psichikoje.
Taip pat veikia psichologinis veiksnys. Žmonės linkę prisiminti įvykius, kurie patvirtina jų įsitikinimus, ir nepastebėti tų, kurie jų nepatvirtina. Jei penktadienį, 13-ąją, nutinka kas nors nelaimingo, lengva kaltinti šią datą, nors tas pats įvykis galėjo nutikti bet kurią kitą dieną. Kai žmonės tikisi, kad nutiks blogų dalykų, jie dažniau pastebi nedideles nelaimes ir priskiria jas prietarams.
Ar tikrai yra ko bijoti?
Iš tikrųjų penktadienis, 13-oji, yra kaip ir bet kuri kita diena, nors ją gaubia šimtmečių mitai ir baimė. Statistiškai nėra jokių įrodymų, kad penktadienį 13-ąją įvyktų daugiau nelaimingų atsitikimų, nesėkmių ar katastrofų nei bet kurią kitą dieną. Vis dėlto daugelis žmonių imasi atsargumo priemonių, vengia keliauti, perkelia svarbius renginius arba tiesiog lieka namuose.
Nesvarbu, ar penktadienį, 13-ąją, laikote nekenksminga keistenybe, ar diena, kai reikia elgtis atsargiai, viena aišku: šis prietaras atlaikė laiko išbandymą. Tai rodo, kad žmonijai nuo seno reikia ieškoti prasmės dėsningumuose ir bijoti nežinomybės. Priimti prietarą ar jam pasipriešinti? Taigi, ar kitą penktadienį, 13-ąją, turėtumėte užrakinti duris ir likti viduje? O gal turėtumėte atsigręžti į mitą, galbūt pažiūrėti bauginantį filmą ar pasijuokti iš senovinių baimių? Kad ir ką pasirinktumėte, sunku paneigti, kad penktadienio, 13-osios, data išsiskiria iš įprasto kalendoriaus.
Ruošdamiesi kitam 13-osios penktadieniui, nesvarbu, ar drebate iš baimės, ar šaipotės iš nesėkmės sąvokos, atminkite: prietarų kilmė yra tokia pat žavi, kaip ir paslaptinga, įsišaknijusi šimtmečius trukusioje žmonių vaizduotėje, baimėje ir tikėjime. Galų gale, juk negalime nesidomėti, kas gali slypėti už kito kampo – ypač penktadienį, 13-ąją.
