Šiuolaikiniai miestai vis dažniau atsiduria kryžkelėje, kurioje svarbu rasti balansą tarp architektūrinio paveldo išsaugojimo ir neišvengiamos plėtros. Vilnius – ne išimtis. Šiandien šalies sostinė plečiasi sparčiau nei bet kada anksčiau, tačiau tuo pat metu susiduria su vienu esminiu klausimu: kaip vystytis, nepažeidžiant to, kas brangu – istorinio miesto identiteto?
Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytas Vilniaus senamiestis – ne tik architektūrinis paveldas, bet ir simbolinis miesto centras, jo vizualinis identitetas. Panoramos, senųjų pastatų siluetai, reljefo ir gamtinių elementų dermė – tai elementai, kurie kuria nepakartojamą Vilniaus veidą.
„Kadangi esamas identitetas yra vertybė, turėtų galioti mažiausio kišimosi principas. Per didelis naujų elementų kiekis iš esmės keičia Senamiesčio panoramų ir siluetų kokybę“, – sako Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Architektūros fakulteto dekanė prof. dr. Dalia Dijokienė.
Svarbu pažvelgti į tai, kokią įtaką miesto plėtra gali daryti Vilniaus senamiesčiui, prieš daugiau nei 30 metų pripažintam pasaulio kultūros paveldo vertybe.
Kylanti „Architektūrinė kalva“ – grėsmė UNESCO saugomam paveldui?
Vilniaus senamiesčio siluete galima įžvelgti vertikalių išsidėstymo trimis grupėmis dėsningumą, kurį fiksuoja svarbiausi istoriniai miesto centrai: pilis, Jonų bažnyčia ir Rotušės aikštė. Pasak prof. dr. D. Dijokienės, išskirtinį dėmesį atkreipti reikėtų į Gedimino pilies kalną su bokštu ir jo aplinką.
„Tai – pagrindinė vizualinė ir semantinė Vilniaus dominantė, svarbiausias centro panoraminės apžvalgos taškas. Ji ir turėtų išlikti pagrindine miesto centro dominante, organizuojančia miesto centro erdvinės struktūros kompoziciją“, – dalijasi profesorė.
Šiame kontekste ypač jautriai iškyla naujos urbanistinės aukštybinių pastatų koncentracijos zonos, esančios centrinėje Vilniaus dalyje – „Architektūrinės kalvos“ – klausimas.
Dešiniajame Neries krante, vos už kilometro nuo Senamiesčio, formuojama teritorija, kurios vystymasis dėl geografinės padėties ir vizualinio ryšio su istoriniu centru gali turėti reikšmingą, o gal net ir lemiamą įtaką UNESCO saugomam paveldui.
„Architektūrinė kalva“ yra saugomoje urbanistinėje vietovėje bei patenka į Vilniaus istorinio centro vizualinės apsaugos pozonį greta UNESCO Pasaulio paveldo statusą turinčio Senamiesčio. Ją formuojant, gali būti paveikti saugomi Senamiesčio panoraminiai vaizdai ir siluetai, susiklostę gamtos ir kultūros paveldo santykiai bei kitos vertybės“, – pabrėžia prof. dr. D. Dijokienė.
Subalansuotas augimas – įmanomas?
Neatsitiktinai pernai, pažymint Vilniaus senamiesčio įtraukimo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą 30-metį, VILNIUS TECH Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros tyrėjos ir UAB „ID Vilnius“ komanda parengė išsamią tiriamąją studiją, kurios tikslas – naujai atrasti balansą tarp vertybių puoselėjimo ir sostinės centro vystymo galimybių bei pasiūlyti optimalų „Architektūrinės kalvos“ užstatymo modelį.
„Uždavėme klausimą: būti ar nebūti Vilniaus senamiesčiui UNESCO pasaulio paveldo sąraše? Mūsų tikslas buvo maksimaliai išsaugoti tai, ką esame paveldėję, bet kartu ir neužkirsti kelio sostinei augti kaip šiuolaikiškam, gyvybingam, verslą, kultūrą ir mokslą telkiančiam miestui.
Pagrindinis klausimas, į kurį reikėjo atsakyti – kiek, kur ir kaip galima statyti šioje „jautrioje“ miesto teritorijoje“, – dalijasi viena iš tyrimo autorių prof. dr. D. Dijokienė.
Tyrimo autoriai ne tik įvertino jau anksčiau priimtus šios teritorijos planavimo dokumentus, skirtus reguliuoti aukštybinių pastatų statybą Neries dešiniajame krante, bet ir atliko išsamią teritorijos raidos analizę, užsienio miestų praktikos apžvalgą, modeliavimą bei vizualinių pasekmių vertinimą.
Studijoje formuluojamos tūrinio-erdvinio formavimo gairės grindžiamos trimis pagrindiniais principais: kontekstualumu, integralumu ir daugiaplaniškumu, t.y., bet kokie aukštybinio užstatymo sprendimai turi būti pagrįsti jautriu santykiu su esama miesto struktūra, kraštovaizdžiu ir Senamiesčio siluetu.
„Esminis ir vienintelis „Architektūrinės kalvos“ tūrinio-erdvinio formavimo prioritetas – darni visuma su gamtine ir vizualine apsuptimi. Visa „Architektūrinė kalva“ turi būti formuojama nepažeidžiant Vilniaus istorinio branduolio, jo aplinkos atributų ir vertingųjų savybių“, – sako tyrėja.
Vis tik nėra išvengiama iššūkių. Anot profesorės, pagrindinis iššūkis – mūsų visų bendras sutarimas.
„Jeigu mes – verslas, mokslas, gyventojai – sutartume dėl bendrų vertybių ir prioritetų, tai, manau, galėtume ir Senamiesčio unikalumą išsaugoti, ir sukurti sostinės vertą bei architektūrine kokybe pasižyminčią „Architektūrinę kalvą“, – dalijasi ji.
Nors pasiūlytos gairės yra tiesiog „žaidimo taisyklės“, kurios nusako, kaip galima statyti šioje „jautrioje“ miesto zonoje, ji viliasi, kad siūlomi principai neliktų teorijoje, o būtų pritaikomi realybėje.
