Sostinės senamiestyje, Literatų gatvėje neseniai duris atvėrė pirmasis toks ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse Tatuiruočių Muziejus. Jo įkūrėjas, „Angis tattoo“ salono šeimininkas Giedrius Bardauskas pasakoja, kad keliaudamas po egzotinius kraštus, rinko ne tik žinias apie tatuiruočių techniką, bet ir kaupė istoriją menančius suvenyrus, kurie šiandien nugulė kaip neįkainojama muziejaus ekspozicija.
Nors amžini piešiniai ant kūno mena gilią istoriją ir įvairiose kultūrose tatuiruotės turėjo daugybę skirtingų reikšmių, mažai pasaulyje muziejų, kurie pasakotų ir edukuotų šia tema. Tačiau būtent tokią unikalią vietą savo salone „Angis tattoo“ atvėrė jo šeimininkas, tatuiruočių amato meistras Giedrius Bardauskas. Vyras pasakoja, kad kiekvienas muziejaus artefaktas yra susiję su tatuiruočių istorija, skirtingomis technikomis bei jas išpildančiais įrankiais, o eksponatai – jo paties atsivežti iš įvairiausių tolimųjų egzotinių kraštų.
„Kuomet atidariau savo studiją, pradėjau gilintis į įvairias tatuiravimo technikas, ypač kaip tą daro Amazonės džiunglėse, Indijoje, Kambodžoje, Indonezijoje, Afrikoje, kituose pasaulio kraštuose, kuriuose gyveno ar vis dar gyvena gentys. Daug keliaudavau, bendraudavau su vietiniais senaisiais meistrais, mokiausi, domėjausi kaip gaminamas tušas, adatos, kokie naudojami instrumentai. Vėliau įrankius, kaip suvenyrus, parsiveždavau į Lietuvą, dvidešimt metų kaupiau savo asmeninę kolekciją, tačiau kadangi visad patiko edukuoti žmones, kuriems tai buvo įdomu, gimė mintis atidaryti muziejų, į kurį užsukti galėtų kiekvienas norintis“, – pasakoja Giedrius.
Muziejaus įkūrėjas atskleidžia, kad nepaisant laikmečio ar kultūros, tatuiruotės esmė visur yra tokia pati – tai po oda įleidžiamas tušas, tačiau keitėsi tiek technikos, tiek amžino piešinio ant kūno simbolinė prasmė. Senovėje tatuiruotes reikėdavo užsitarnauti, nes jos parodydavo priklausymą tam tikrai genčiai, tautai ar socialiniam sluoksniui ir nors šiandien tokie piešiniai virtę labiau puošiamuoju elementu, meistras tikina, jog tatuiruotė vis tiek turi tikti ją norinčiam pasidaryti žmogui.
„Senais laikais tatuiruotėmis, kaip simboliais, puošdavosi genčių vadai, geriausi medžiotojai, geriausi kariai, tatuiruotes nešiojo ir karaliai, aristokratai, tačiau laikui bėgant kito jų reikšmė. Dabar tai labiau kaip puošiamoji dalis, kaip koks kodas, pagal kurį tatuiruotę turintį žmogų priims aplinkiniai. Ir būna, kad atlikta tatuiruotė neatitinka to žmogaus, būna, kad pats žmogus keičiasi, kinta jo aplinka ir naujojoje tas piešinys – nebepriimtinas. Bet tai juk visam likusiam gyvenimui, todėl pašalinti jo nėra lengva. Lazerių būdu galima tik nublukinti tušą, o tuomet ant viršaus uždengti jį kitu piešiniu“, – teigia Giedrius.
Pašnekovas neslepia, kad tatuiruočių kultūra Lietuvoje dar tik skaičiuoja savo trečiąjį istorijos dešimtmetį, nes kai jis pats pradėjo meistro veiklą, prieinamos informacijos buvo itin mažai. Džiugu tai, jog šiai dienai viskas įsibėgėję ir tatuiruočių meistrų savojo amato išmanymas siekia aukštą profesionalų lygį.
„Lietuvoje profesionalios tatuiruotės istorija prasideda maždaug 1995-1996-aisiais metais. Kai savo gimtajame mieste Šiauliuose atidariau pirmąjį saloną, nebuvo nei interneto, nei lengvai prieinamos informacijos kaip tas tatuiruotes daryti. Turėjau draugą, gyvenantį Amerikoje, kuris atsiuntė man pirmąją mašinėlę, tušą ir pradėjau savąją veiklą iš bendro supratimo. Po to paleidau daug mokinių į pasaulį, kurie kaip ir aš, keliaudami, į Lietuvą atveždavo naujų tatuiravimo būdų, technikų, įrangos. Taip viskas ėmė augti ir jeigu prieš 10 metų dar buvo pareinamasis periodas, šiandien tatuiruočių darymas jau pasiekęs profesionalų lygį“, – tikina meistras.
Šis Giedriaus atvertas muziejus – pirmasis ir vienintelis ne tik Lietuvoje, bet ir tarp visų Baltijos šalių. Pasaulyje tokių vietų yra vos keletas, todėl jau dabar džiaugiamasi, kad sostinės muziejų sąrašą papildys unikali lokacija, pritrauksianti smalsių lankytojų.
„Čia po vienu stogu sukaupta didžiulė kolekcija, pasakojanti apie pirmąsias žmonijoje tatuiravimo technikas, iš skirtingų šalių, skirtingų genčių. Pavyzdžiui, budistai tatuiruotes daro su tokiais tarsi ilgais virbalais, kitur naudojamos specialios lazdelės, kurias daužant įvedamas tušas po oda, Polinezijoje paplitusi tapingo technika, Japonijoje dar kita su savo unikalias įrankiais, bet būtent visą tai pamatyti, apie tai sužinoti ir išgirsti galima atėjus į šį muziejų“, – sako Giedrius.
