Antradienį Seime po svarstymo balsuota dėl vieno blogiausių įstatymų projektų – Paulės Kuzmickienės su kolegomis parengtos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (toliau tekste – LGGRTC arba tiesiog Genocido centras) reformos. Esant 70 balsų „už“, iš kurių daugumą sudarė 38 „konservatorių“ balsai, taip pat vieningam liberalų ir laisviečių palaikymui, reformai pritarta po svarstymo. Lieka vienas balsavimas yra savarankiško centro faktinio sunaikinimo. Kodėl taip skambiai sakau?
Nors projektas liečia labai siaurą sritį – istorinės atminties politiką, jis yra tobulas pavyzdys, kaip politikai a) mėgina sunaikinti svarbios institucijos nepriklausomumą, b) nesupranta jos darbo specifikos ir c) marina ją finansiškai, kol ji netaps kišenine. Bet kurioje srityje tokios reformos yra žalingos ir visapusiškai griauna tai, ką reformuoja. Pažvelkime konkrečiai, nesileisdami į detales.
Reforma siekiama sukurti Genocido centrui išorinę tarybą, kurią sudarytų daugiausiai kitų mokslinių istorijos tyrimų įstaigų atstovai ir politinių institucijų paskirti asmenys. Atrodo, tarsi ir gerai: juk istorinei įstaigai reikia istorikų? Bet ne, priešingai. Vieną istorinę įstaigą kontroliuos kitų įstaigų (universitetų, Lietuvos istorijos instituto) atstovai. Ne stebės, o kontroliuos. Jos nėra ir neturi būti aukščiau, jos yra atskiros ir taip turi likti. Dabar tai grubiai griaunama.
Kodėl? Šiuo konkrečiu atveju akivaizdu visiems, kas domisi tema. LGGRTC šiandien yra vienintelė valstybės įstaiga, principingai ir kompetentingai ginanti Lietuvos laisvės kovotojų atminimą, laimėjusi teismus, įskaitant tarptautinius, dėl konkrečių partizanų ir sukilėlių garbės. Lietuva yra informacinio karo taikinyje, ne tik Kremlius, bet, deja, ir žydų bendruomenė ir jos atstovai užsienyje nuolatos šmeižia Lietuvą, nes tokia yra tų šalių istorijos politika. Lietuva gali priešintis ir ginti istorinę tiesą arba ne. LGGRTC yra vienintelė institucija, kuri priešinasi ir gina. Ten yra visokių problemų, bet nė vienos jų sprendimas nėra padaryti šią įstaigą kitų – abejingų ir visiškai neginančių rezistencijos – marionete. O viešumoje gausu tiek VU, tiek istorijos instituto istorikų, viešai trypiančių Genocido centro veiklą ir jau tiesiančių rankas perimti jo kontrolę. Subtiliai, gražiai, per tarybą.
Antra, nesuprantama darbo specifika. Genocido centrą bandoma paversti mokslo įstaiga, kas skamba gražiai, bet yra visiškai klaidinga. Nežinau, kiek klaidinga, kiek piktybiška. Genocido centro veikloje esama mokslinių tyrimų, jie, beje, gausūs, išsamūs ir liečia temas, kurių neliečia niekas kitas. Tai normalu, nes centro specifika tam ir yra tokia, kad nedubliuotų kitų, dirbtų savo lauke – rezistencijos tyrimuose – išsamiau už visas kitas istorijos institucijas. Tačiau didžiąją dalį Genocido centro veiklos sudaro visiškai kiti dalykai: paminklų, kitų įamžinimo ženklų statymas, palaikų paieškos ir atpažinimas (kiek pastaraisiais metais rasta ir perlaidota partizanų, sukilėlių – tai vis centro darbas), muziejinė veikla (centrui pavaldus KGB muziejus vienas populiariausių šalyje), ne mokslinė leidyba (atsiminimai, dienoraščiai ir kiti žanrai), įvairių su rezistencija susijusių teisinių statusų suteikimas, išvadų teikimas ir daug kitų funkcijų. Visą tai centras daro, daro palyginti net labai gerai, nepaisant nuolatinio spaudimo ir kliūčių. Visa reforma parengta ir stumiama apsimetant, kad to nėra arba tai nesvarbu, traktuojant LGGRTC kaip eilinę mokslo įstaiga, kuria jis neva labai nori tapti. Mokslo įstaigos statusas praverstų, pakeltų prestižą, bet tikrai nėra būtinas, jeigu to kaina – prarasta autonomija ir veiklų spektras.
Trečia, centras finansiškai marinamas. Centro atstovai ne kartą viešumoje pristatė, kaip prastai yra apmokami darbuotojai, kaip prastai apskritai finansuojamas įstaigos darbas. Iš to plaukia visiškai nekonkurencingi atlyginimai, neįmanoma pritraukti darbuotojų, kuriuos veda ne vien idealizmas, neįmanoma vykdyti funkcijų reikiama apimtimi. NEPAISANT to centras dirba ir daro tikrai daug, išleidžia dešimtis knygų, randa palaikus, organizuoja įamžinimus ir t.t., nors už visa tai nėra mokama ir viskas sukasi pusiau visuomeniniais pagrindais. Ką į tai politikai? Atvirai kartojama ir reformą stumiantys „konservatoriai“ tą tikrai ne kartą viešai pasakė, kad pirma reforma (kuri atims savarankiškumą), o tada bus ir lėšos. Kitaip tariant, kol centras dirba savarankiškai, mariname jį badu, kad būtų pretekstų tą savarankiškumą atimti. Kai paversime jį marionetiniu, duosime jam pinigų ir parodysime, kad štai, rezultatai gerėja reformos dėka. Ne, ne reformos. Duokite centrui normalų (vidutinį kitoms tokio dydžio įstaigoms) finansavimą ir tada įvertinkime rezultatus, pažiūrėkime, ar kokia reforma jam apskritai reikalinga. Bet baisu.
Ironiška, kad labiausiai parlamente istorinę atmintį akcentuojanti TS-LKD kartu yra aktyviausiai rezistencijos įamžinimą, o dabar ir pačią atsakingą įstaigą žlugdančias iniciatyvas kelianti ir palaikanti partija. Ši LGGRTC pavertimo marionete reforma parengta pagrinde Paulės Kuzmickienės, palaikyta ir „stumta“ daugiausiai Jurgitos Sejonienės ir liberalo Raimondo Lopatos. Balsavimo metu Seimo balkone protestavo politinių kalinių ir laisvės kovotojų organizacijų atstovai. Tai ypatinga simbolinė gėda, nes šios organizacijos buvo centro steigėjais atkurtos Nepriklausomybės pradžioje. Dabar jos stebi ir mėgina pasipriešinti, kai centrą naikina dažniausiai jų pačių renkami „konservatoriai“. Likęs vienas balsavimas ir ne vėlu sustabdyti šį centro neutralizavimo darbą. Jeigu nebūsime abejingi. Projekto svarstymui numatyta skuba, kad reforma būtų priimta dar šią sesiją.
Nereikia ir sakyti, Nacionalinis susivienijimas Seime ar Vyriausybėje niekada nepritartų Genocido centro savarankiškumo mažinimui, funkcijų siaurinimui ar niekingai mažam finansavimui. Jeigu ši reforma visgi bus priimta, neabejotinai sieksime jos atšaukimo.
P. S. tarsi ne esmė, bet iškalbinga. Reformoje numatytas ir vienos itin specifinės Genocido centro veiklos srities panaikinimas. Kurios? 1920-1939 metų Vilniaus krašto okupacijos. Siūlo R. Lopata. Motyvai migloti, komisijos posėdžio įraše girdėjau, kad šiaip ar taip neturime srities specialistų. Tas tiesa, bet priežastis priešinga: Lietuva sisteminga neruošia šios srities specialistų, nes laikomasi politikos, kad šią okupaciją reikia pamiršti. Todėl nėra nei tyrimų, nei naujų leidinių, nei naujų/jaunų specialistų šia tema. Bet centras apie tai dar bent šį tą išleidžia. Šios funkcijos panaikinimas būtų galutinis oficialus Vilniaus krašto okupacijos tyrimų panaikinimas.
