„Good vibes only“ (liet. „tik geros emocijos“) – tokią populiarią frazę galima dažnai išgirsti draugų susibūrimuose, darbe ar net atsidūrus asmeninėje krizėje. Pasak Mykolo Kriščiūno, „Jaunimo linijos“ psichologo ir Kauno padalinio vadovo, perdėtas pozityvumas gali turėti atvirkščią rezultatą – lemti nerimą ir neigiamus jausmus. Justina Antropik, „Tele2“ skaitmeninių kanalų turinio vadovė, priduria, kad šis reiškinys gajus ir socialiniuose tinkluose, o jį puikiai iliustruoja neseniai nuskambėjęs skandalas dėl Velso princesės pasidalinto kadro.
Paskatina spaudimas iš aplinkos
Pasak psichologo, perdėtu arba toksišku pozityvumu galima laikyti elgesį, susidedantį iš dviejų dalių: perdėto ir nerealistiško dėmesio skyrimo maloniems jausmams ir mintims, bei nepatinkančių minčių bei jausmų neigimo arba sumenkinimo.
„Perdėtas pozityvumas gali pasireikšti tiek kiekvieno žmogaus viduje, jaučiant spaudimą iš savęs ar aplinkos likti pozityviu kiekvienoje situacijoje, arba socialinėse situacijose raginant tokiais išlikti ir kitus. Pagrindinis skirtumas nuo kasdienio ar „sveiko“ pozityvumo ir yra toks, kad pastarojo atveju sau ar kitiems žmonėms nėra daromas spaudimas taip pat būti pozityviems ar jausti tik vienus ar kitus jausmus bei nėra sumenkinami galintys kilti nemalonūs, sunkūs jausmai“, – sako M. Kriščiūnas.
Tokio elgesio priežastys gali būti įvairios. Pakurstyti norą nuolat būti pozityviam gali visuomenė ir kultūriniai aspektai – jei aplinkiniai žmonės linkę rodyti sėkmę, ja girtis, tikėtina, kad žmogus gali jausti spaudimą daryti tą patį, vengti rodyti ar net jausti nemalonias emocijas. Tokiu būdu pozityvumas gali tapti stipriai išreikštas ir neadekvatus realiai situacijai.
„Priežastys gali būti ir asmeninės – paveikti kasdienį nusiteikimą gali tai, kokioje aplinkoje augome, bei mūsų asmeninės savybės. Pavyzdžiui, jeigu šeimoje liūdėti ar pykti buvo negalima, o kalbėti ir rodyti skatinama tik tariamai malonius dalykus, gali būti sunku išmokti kitokių, įvairesnių elgesio būdų“, – pastebi M. Kriščiūnas.
Įtakos turi ir socialiniai tinklai
Anot M. Kriščiūno, prie perdėto pozityvumo kasdienybėje gali prisidėti ir socialiniai tinklai, kurie skatina nerealistinius lūkesčius ir įvaizdžius. Socialiniai tinklai dažnai išryškina tik tobuliausias žmonių gyvenimo akimirkas ar vaizdus, o tai atitolina nuo tikrovės, kuri gali būti kitokia.
„Realybė būna ir liūdna, nepatogi, nemaloni. Kartu ir tai matantiems žmonėms yra svarbu suprasti, kad socialiniuose tinkluose vyrauja žmonių gyvenimo iškarpos, kuriuose jie dažnai parodo gražiausias savo versijas, tad ir lygintis savo gyvenimą su kitais pagal socialinius tinklus gali būti žalinga“, – sako psichologas.
Jam antrina ir „Tele2“ skaitmeninių kanalų turinio vadovė – pasak J. Antropik, socialinių medijų žalą psichologinei sveikatai jau pradėjo vertinti ir kai kurios valdžios institucijos. Praėjusią savaitę JAV Floridos valstija tapo pirmąja, uždraudusia socialinių tinklų paskyras turėti vaikams iki 14 metų. Viena tokio sprendimo priežasčių – tyrimais patvirtinta socialinių tinklų įtaka prastai vaikų psichologinei būklei.
„Socialiniuose tinkluose tikrai vis dar vyrauja „good vibes only“ tendencija, kai nuotraukose – vien šypsenos, kadrai iš įspūdingų kelionių, skaniausias maistas ir neverkiantys vaikai. Tačiau jau prasidėjusi ir kitokių, autentiškų kūrėjų banga – jie dalijasi nenudailintais kadrais, atviromis istorijomis, nesėkmėmis. Žinoma, jų dar per mažai, kad galėtume pamatyti tikrą pokytį“, – pastebi J. Antropik.
Anot jos, kiekvieną matomą džiaugsmingą akimirką soc. tinkluose reikėtų vertinti kritiškai. Ji primena ir kitą neseniai nuskambėjusią istoriją, kai iš viešumos dingusi Velso princesė Kate Middleton socialiniuose tinkluose pasidalino iš pirmo žvilgsnio itin laiminga savo ir vaikų nuotrauka, o vėliau paaiškėjo, kad kadras patobulintas redagavimo įrankiais, o pati princesė – sunkiai serga. Kai kurios soc. tinklų platformos jau įpareigoja kūrėjus pažymėti visą dirbtinio intelekto įrankiais pakoreguotą turinį.
Pasekmės – atvirkštinės
Kriščiūnas atkreipia dėmesį, kad kai žmogui neleidžiama jausti ar rodyti kurių nors savo jausmų, tai gali kelti vidinę įtampą, skatinti nerimą. Paradoksalu, kad dažnai perdėto pozityvumo pasekmės būna atvirkštinės – žmonės gali ilgainiui pasižymėti depresyvumu, liūdnomis nuotaikomis.
„Žmogui ypač svarbi saugi erdvė, kurioje jis gali laisvai jausti įvairias emocijas. Tai nereiškia, kad džiaugsmas ar kitoks pozityvumas neturėtų būti siekiamybė ar vertybė. Tai labiau reiškia pripažinimą, kad žmogus gali paliūdėti, pykti ar nusivilti, ir vis tiek gyventi ir veikti toliau, tikėdamas tuo, kad viskas pasikeis į gerą, o tai irgi yra pozityvumo ir optimizmo išraiška“, – sako M. Kriščiūnas.
Jis pataria savyje pastebėti tendencijas, kuomet norime slėpti tam tikras, ypač sunkias, emocijas nuo kitų, ignoruojame kylančius sunkumus, nuvertiname tam tikras kitų žmonių emocijas, jaučiame gėdą ar kaltę, jeigu esame pikti, liūdni, susirūpinę. Vis dėlto, kitų žmonių elgesyje toksišką pozityvumą atpažinti gali būti sunkiau, nes ne visuomet žinome, kaip jie jaučiasi.
„Vienas galimas būdas – kalbėtis su kitais, kaip jų elgesys paveikia mus, nes nuolatinis pozityvumo ieškojimas mums gali kelti įtampą. Kitas – smalsavimas, kaip žmonės jaučiasi skirtingose situacijose, ar jie leidžia sau jausti tik tam tikrus jausmus, ir jei taip – kas juos skatina tai daryti. Psichologiniai tyrimai yra parodę, kad vienas iš kertinių psichikos sveikatos pamatų – autentiškumas ir gebėjimas save priimti bei parodyti tokį, koks esu. Vertindami vienus jausmus aukščiau nei kitus, rizikuojame save ir kitus įsprausti į nemalonią situaciją, kurioje vien pozityvumas gali nepadėti“, – sako psichologas.
