Kovo 28 d. į Lukiškių kalėjimą įvažiuos „Baltic Balkan“, laužytų elektroninių ritmų arklius pakinkę į Tolimųjų Rytų, Balkanų ir Vidurio Azijos vežimą. Beprotišku vakarėliu bus pristatytas jų naujas EP „Drumbacelė“, kuriame atpažįstamą kolektyvo braižą netikėtai papildo dramenbeiso ritmai. Grupės nariai – Linas Starkus-Lencas, Marius Kneipferavičius-Marulis ir Linas Masys-Namas dalijasi mintimis apie albumą.
Kad atsirastų jūsų albumas „Bazaar“, prireikė net 15-os metų! Nutarėte nebedaryti tokių ilgų pauzių? Vos po 1,5 metų išleidote EP „Drumbacelė“. Šiame mini albume – šešios dainos, visos persmelktos dramenbeiso dvasia. Buvote to pasiilgę?
Lencas: 15 metų mes brendome iki šios būsenos, kai mintis gena mintį, ir atgina vis geresnių! DnB yra vienas madingiausių sugrįžimų į muzikos sceną, o mes – labai madingi! (Juokiasi.) Šis stilius nuostabus tuo, kad gali klausytis ir klausytis tų pačių dainų, ir jose vis atrasi kažką naujo.
Namas: Šis žanras mus persekiojo visą gyvenimą. Jis – unikalus, vienu metu galintis būti ir liūdnas, ir linksmas, kas būdinga ir daugeliui balkaniškų romų melodijų. Svajojome išleisti šio žanro albumą, nes tai mums labai artima. Nauja, atgimstanti DnB banga pasaulyje, ko gero, irgi turėjo įtakos.
Marulis: Visada mėgau jungle ir DnB muziką. Pirmą kartą jungle išgirdau 90-aisiais Kauno tresto diskotekoje, Nido Kiuberio aka Dusia vakarėlyje. Ta muzika hipnotizavo, žavėjausi LTJ Bukem DJ ir a.a. MC Conrad sesijomis, vienas iš herojų buvo DJ Hype. Praėjusiais metais jį gyvai sutikome „Boomtown Fair“ festivalyje, kuriame ir patys pasirodėme. Vėliau klausėmės jo tūkstantinėje minioje, kaip ir „Hospital Records“, ir daugelio kitų. Tada pagalvojome, o kodėl nepadarius naujo „Baltic Balkan“ EP šia tematika su world piprais? Norisi nestovėti vietoje ir atrasti naujas muzikos formas, todėl balkaniškas, rytietiškas melodijas sujungėme su laužytais ritmais.
Kam šovė į galvą toks žaismingas ir kartu – žanrą itin tiksliai atskleidžiantis albumo pavadinimas – „Drumbacelė“?
Lencas: Mums labai pasisekė, kad turime vieną geriausių logotipų ir pavadinimų kūrėją – Marulį!
Albumą įrašėte su prodiuseriu Vytautu Petrošiumi, su juo sieja ir ankstesni darbai. Kas lemia šią ištikimybę?
Lencas: Vytautas su mumis jau antrą albumą kartu. Jis – prodiuseris, kuris mus supranta dar net nepradėjus kurti ir visada nukreipia teisinga linkme, be spaudimo.
Prie įrašų prisijungė ir jūsų draugai japonai. Dainoje „Janpu“ girdime švelnų moterišką vokalą, kas gali būti ir japoniškos sirenos vilionės, ir tam tikras prašymas arba klausimas. Ką toji moteris klausytojui siūlo: arbatos ar masažą? Kaip gimė ši kolaboracija?
Namas: Visus mūsų dainų tekstus rašo Lencas, taip pat ir „Janpu“. Su japonais „Otoji + Ray“ mes jau buvome įrašę bendrą dainą, ji skamba albume „Bazaar“. Šiemet vėl planuojame kartu pagroti Tokijuje, per būsimą mūsų EP pristatymo turą Japonijoje, ten su jais ir susipažinome praėjusio turo metu.
Lencas: O šios dainos tekstas – apie blaškymąsi ir šokinėjimą nuo akmens ant akmens, nuo gatvės – prie gatvės. Ieškant prasmės gyvenimo nuotaikose. Tai galima vadinti ir sirenos šauksmu. (Juokiasi.)
Pirmoje albumo dainoje „Lift Me Up“ skamba elektroniniai balsai, įdomiai kontrastuojantys su Šiaurės Afrikos turgaus garsais. Kažkas papučia elektroninio sapno miglos, lyg diskotekų angliarūgštės. Apie ką šis sapnas?
Lencas: „Lift Me Up“ – tai džiaugsmas turėti draugę arba partnerę, kuri pakelia nuotaikos ir laimės kartelę vien tik savo buvimu šalia, net ir tada, kai sakai, kad neturi laiko ar nuotaikos…
Kitokios nuotaikos kūrinys – „Eden“: jis prasideda juoku ir leidžia pasivaikščioti po Rojaus sodą. Beje, kieno tas juokas?
Marulis: Juokas – šelmio Lenco, kuris viską sugalvojo.
Lencas: „Eden“ – tai pandžabi kalba įdainuotos eilės, mantra. Apie rojų, kurį mes atgabensime į mūsų namus.
Dainoje „Why“ atsiranda mistikos, vokalas kelia įtampą, žodžiai tarsi virsta poteriais, atmosferą daužo chronometras. Ką jis skaičiuoja? Neišnaudotas progas?
Lencas: „Why“ yra pakankamai dramatiškas DnB apie neteisybę ir dramas pasaulyje.
Namas: Mes skelbiame tiesą ir tuo pat metu ieškome atsakymo. „Kodėl? – klausia Lencas. – Kodėl?!“
Tikras dramenbeiso apeigas galima įsivaizduoti, skambant „Neon“. Tai galėtų vykti tamsiame, prakaitu ir geismu persmelktame rūsyje, ant akmenų sienų blyksint neoninėms raidėms. Ir visame tame taip nekaltai suskamba… dūdelė? Tai girdime ir kūrinyje „Lost“.
Lencas: „Lost“ yra vienas mūsų favoritų, kuris idealus, klausantis tiek rūsyje, tiek lekiant autobahn‘u Vokietijoje. O kuriant „Neon“ norėjosi, kad tai tęstųsi be pabaigos. „Neon“ tekstui įtaką padarė Tibeto mandalos.
Marulis: Keliose šio albumo dainose skamba armėnų liaudies instrumentas – dudukas. Daugelis instrumentų yra gyvi, bet kūrinyje „Lost“ įvyksta unikalus virsmo momentas: ant Lenco balso uždėtas dūdelės efektas, nors visgi ten yra jo balsas!
Ką smagaus patyrėte, įrašinėdami šį EP? Lencas tarp įrašų dar spėjo suskraidyti į Meksiką ir apžiūrėti savo agavų platancijas?
Lencas: Man „Drumbacelė“ – vienas tobuliausių kūrybos išraiškų. Labai myliu šį albumą ir visus jo kūrinius. Dar nepabaigtų jų klausėsi ir vertino mano draugai, kolegos skirtinguose Meksikos regionuose. Ši muzika jau skambėjo agavų laukuose, rančose ir casos‘e! Ir tai visur skambėjo tobulai!
Marulis: O kovo 28 d. savo albumą „Drumbacelė“ pristatysime mums mieloje Vilniaus vietoje – „Lukiškių kalėjimas 2.0.“ Veiksmas vyks aštuonkampiame žiede.
Namas: Ir viskas vyks taip, lyg paskutinį kartą gyvenime!
