Ukrainos – Rusijos karo akivaizdoje išryškėjusi antivakarietiška Kinijos, Irano, Rusijos valstybių ašis nėra tokia vieninga, kokia norėtų būti matoma. Ir šioje antivakarietiškoje valstybių sąjungoje pasitaiko nesutarimų.
Tarptautinėje žiniasklaidoje neseniai nuskambėjo incidentas, kai Irano Užsienio reikalų ministras iškvietė viešai pasiaiškinti Kinijos ambasadorių. Visuotinį Irano pasipiktinimą sukėlė Kinijos pareiškimas, Pekine savaitgalį viešėjusiam Jungtinių Arabų Emyratų prezidentui, jog Kinijos liaudies respublika remia taikaus “Trijų salų” sprendimo paieškas Hormūzo sąsiauryje. Bėda ta, jog tos trys salos (Greater Tunb, Lesser Tunb, Abu Musa), jau dabar priklauso Iranui nuo 1971metų. Kaimynas jas perėmė savo “žinion” prieš pat susikuriant Jungtiniams Arabų Emyratams. Tad šis neišsprendžiamas ginčas tarp Irano ir Jungtinių Arabų Emyratų, kam turi priklausyti salos, jau tęsiasi kelis dešimtmečius.
Tiek Kinija, tiek Iranas remia Rusiją, kare su Ukraina. Tiesa, jei Iranas tai daro akivaizdžiai, Kinija to viešai nedeklaruoja. Tad nuolat tenka manevruoti tarp paramos Rusijos ir politinių vakarų spaudimo to nedaryti. Jungtiniai Arabų Emyratai yra Kinijos partneris, galintis prieiti prie vakarų rinkų. Tuo tarpu Iranas yra po plačia sankcijų uždanga. Tačiau Kinija yra pagrindinė Irano naftos pirkėja.
Didžiąjai rytų milžinei, taikus sprendimas dėl trijų salų priklausymo būtų naudingas tarptautinėje diplomatinėje erdvėje. Pati Kinija atvirai ir agresyviai kelia pretenzijas saloms, priklausančioms Malaizijai, Indonezijai, Vietnamui, Filipinams ir net Brunėjui. Tačiau toks sprendimas pakirstų jos draugystę su daug patikimesniu ir stabiliu partneriu Iranu. Bet, norint užsitikrinti augančią įtaką Artimuosiuose rytuose, Kinijai reikalingas ir Jungtinių Arabų Emyratų palankumas. Tad Kinijai ir toliau teks laviruoti tarp dviejų kėdžių.
