Terminas „ekologinis nerimas“ yra pakankamai naujas mokslo pasaulyje. Paprastai tariant, ekologinis nerimas – tai chroniška baimė patirti aplinkos kataklizmą. Kuo daugiau blogų žinių iš aplinkos sugeria visuomenė, tuo daugiau žmonių apima baimė, kad ir juos gali ištikti kažkas panašaus.
Karštos ir ilgesnės negu įprasta vasaros, staigūs potvyniai kaimyninėse šalyse, subtropinės audros, užsitęsusios kankinančios sausros, bičių nykimas, invazinės rūšys. Visa tai – šylančio klimato padariniai, kurių priežastiniu ryšiu jau beveik niekas neabejoja. Eurobarometro duomenimis, 93 proc. europiečių klimato kaitą laiko rimta problema. Lietuvoje daugiu kaip 80 proc. gyventojų yra susirūpinę dėl klimato kaitos, o apie 9 proc. – baiminasi dėl ekologinės krizės grėsmės jų gyvenimui.
Masinėse informavimo priemonėse šmėžuoja katastrofiški potvynių ir uraganų vaizdai, sugriauti pastatai, namų netekę žmonės, raudančios moterys ir vaikai. Tačiau daug mažiau kalbama apie tai, kaip tokie vaizdai veikia žmones ir kokias įtampas tai sukelia visuomenėje.
Kaltų paieškos tik didina įtampą
Klimato katastrofos — tik vienas iš nerimo šaltinių. Ne mažiau įtampos kelia sąžinės reikalai. Juk klimato krizių priežastis yra antropogeninė, t. y. jas sukėlė ne kas kitas, o patys žmonės. Tai skatina nerimastingus jausmus kiekvienam asmeniui, o taip pat skatina įtampą tarp kartų. Prie to prisideda ir ginčai, kuo vieni yra labiau kaltesni už kitus.
Atrodytų, visi sutinka: reikia kuo greičiau atsisakyti iškastinio kuro, o tam reikia keisti politiką, perorientuoti verslą, naikinti vartotojišką gyvenimo būdą. Tačiau dauguma visuomenės, politikų, atsakingų institucijų ir verslo atstovų rodo pirštais vieni į kitus ir kaltina bejėgiškumu.
Daugiau nei aštuoni iš dešimties Eurobarometro atlikto tyrimo respondentų mano, kad svarbu, jog jų šalies vyriausybė (86 proc.) ir Europos Sąjunga (85 proc.) imtųsi veiksmų. Tik 35 proc. mano, kad jie patys yra asmeniškai atsakingi. Metai iš metų taip besiginčijant, padėtis negerėja – klimatą šildančių anglies dvideginio (CO2), metano ir azoto oksidų kreivės šauna į naujas rekordines aukštumas.
Ekologinis nerimas – paskata veikti?
Tokia besitęsianti situacija stumia į neviltį visuomenę, o jautriausia ir galbūt dėl to labiausiai pažeidžiama jos dalis – jaunoji karta – jaučia vis didesnį nerimą ir beviltiškumą.
Ateities neužtikrintumas, ypač jauniems žmonėms, sukelia nesaugumo jausmą dėl savo bei ateities kartų gyvenimo sąlygų. Neatsitiktinai vis dažniau girdime, jog jauni žmonės renkasi neturėti vaikų. Vis smarkesnės gamtos katastrofos, tokios kaip miškų gaisrai, potvyniai, uraganai lemia gilėjančias visuomenės psichologines traumas, ypač kai bejėgiškumą skatinantys vaizdai „visu gražumu“ pateikiami TV ir socialinių tinklų ekranuose. O bejėgiškumas dėl neveiksmingų valdžios ar įtakingų organizacijų veiksmų kovojant su klimato krize padėtį tik dar labiau užaštrina.
Naujausi pasaulio tyrimai rodo, jog net 80 proc. jaunų žmonių patiria ekologinio nerimo tipą. Specialistai įspėja, kad dėl nerimo sukelto susikaupimo stokos ir sumažėjusio produktyvumo kyla rizika ekonominei gerovei.
Ekologinis nerimas gali pasireikšti panikos priepuoliais, kurių metu gali tapti sunku kvėpuoti, atsirasti padažnėjęs ir neritmingas širdies plakimas, krūtinės skausmas, kartais net primenantis širdies smūgį, taip pat gali svaigti galva, atsirasti pilvo skausmai. Be to, jis gali sukelti apetito praradimą, dirglumą, fizinį silpnumą bei nemigą. Nerimas bei stresas gali sukelti galvos skausmus, sutrikusį virškinimą, padidėjusį spaudimą, bei padidinti cukrinio diabeto ir insulto riziką.
Vis dėlto psichologai teigia, kad būtent ekologinis nerimas gali būti postūmiu veikti. Vieniems žmonėms ekologinis nerimas ir bejėgiškumo jausmas gali sukelti „veikimo paralyžių“. Tačiau kiti, susidūrę su šiuo jausmu, pradeda ieškoti būdų, kaip prisidėti prie tvarumo sprendimų ir padėti kovoti su klimato krize.
Ieškoti gerųjų naujienų
Klimato psichologai pataria, kad reiktų ieškoti ir domėtis ne tik blogomis, bet ir geromis žiniomis. Pasaulyje vyksta itin daug įvairių biologinės įvairovės išsaugojimo, regeneracinės žemdirbystės, mangrovių atsodinimo, upių ir ežerų valymo, perėjimo prie atsinaujinančių išteklių ir kitų tvarumo projektų. Šie projektai įkvepia, parodo, kiek daug dalykų vyksta „iš apačios“, suteikia vilties, kad pokytis nors ir pamažu, bet vyksta.
Skleisti gerąsias žinutes ragina ir klimato komunikacijos ekspertai. O klimato žurnalistai ragina savo kolegas ieškoti gerųjų pavyzdžių savo miestuose, regionuose ir jais įkvėpti visuomenę veikti, pavyzdžiui, radikaliai keisti taršų gyvenimo būdą į tausojantį ir atstatantį.
Yra daugybė būdų, kaip galima kovoti su klimato nerimu tiek kolektyviai, tiek individualiai. Pirmiausia – keičiant savo kasdieninius įpročius, kad ir po vieną žingsnelį: daugiau naudotis viešuoju transportu, mažiau pirkti, taupyti energiją, vartoti ekologiškus vietos produktus, rinktis produktus be plastiko pakuočių, nesivaikyti greitos mados, „neskusti“ žolės prie namo ir pan. Beje, pastebėta, kad kolektyviai atliekami veiksmai – skatinant ir palaikant vieni kitus – daug efektyvesni.
Vyriausybių sprendimai apmokestinti teršėjus, įvairios paskatos pereiti prie mažau taršių sprendimų – taip pat lemia gyventojų kasdienius pasirinkimus. Pavyzdžiui, galima pasinaudoti valstybės paramos programomis ir įsirengti saulės elektrines, renovuoti daugiabučius. Kitas būdas – dalyvauti politikos sprendimuose balsuojant už politikus, kurie palaiko žaliąjį kursą.
Tiems, kurie jaučia klimato nerimą, gali padėti priklausymas įvairioms grupėms, žaliesiems klubams. Bendruomeniškas veikimas ir palaikymas gali sumažinti neigiamus jausmus ir stiprinti viltį. Mokymasis apie klimatą, jo kaitą gali suteikti žinių, kurios padės kovoti su krizėmis. Šis supratimas skatina kontrolės jausmą ir tuo pačiu mažina stresą, atsirandantį dėl nežinomybės.
Žaliosios erdvės ir laikas, praleistas gamtoje, taip pat gali sumažinti streso lygį, depresiją ir nerimą. Vis daugiau mokslininkų pabrėžia buvimo gamtoje svarbą žmonių fizinei ir psichologinei sveikatai. Populiarėja vadinamosios miško maudynės.
Reikės išmokti gyventi multikrizių epochoje
Nepaisant to, kad Lietuvoje dar nepatiriame itin didelio spaudimo, susijusio su klimato katastrofomis, dėl įvykių Ukrainoje mūsų tautiečiai patiria nemažai „karo streso“. Specialistai teigia, kad pasaulyje vyrauja daugybinių krizių („multikrizių“) situacija, o tai reiškia, kad su tokia kasdienybe turi išmokti gyvent ir visuomenė.
Užsitęsęs nerimas veikia tiek asmens sveikatą, tiek jo santykius su artimaisiais, aplinka. Daugėjant nerimo, depresijos ir streso atvejų, sveikatos priežiūros paslaugų poreikis sparčiai didėja. Kai kurie specialistai XXI amžiaus visuomenę jau įvardija kaip „nerimo“, „perdegusią“ visuomenę. Klausimas, ar tokia visuomenė bus pajėgi dorotis su tomis negandomis, kurios jos dar laukia, mat krizės tik akumuliuosis.
Aplinkosaugos psichologija Lietuvoje yra dar jauna sritis, o pačių psichologų, besispecializuojančių šioje srityje, kol kas – vienetai. Visgi, atsižvelgiant į pasaulinį kontekstą, šių specialistų poreikis Lietuvoje tik augs.
Gabija Dragūnaitė, Glazgo universiteto (Škotija) pasaulio ateities magistrantė
