Neseniai perskaičiau pirmą iš knygų mugėje pirktų knygų – Herkaus Kunčiaus romaną „Litbelas. Neišnešiotas vaiduoklis“, mano supratimu, sulaukusį nepelnytai mažai dėmesio. Priminimui, Litbelas – keletą mėnesių šiaip ne taip gyvavusi Lietuvos ir Baltarusijos Sovietų Socialistinė Respublika. Litbelo reiškinys yra įdomus šiandien, karo Ukrainoje ir Putino kuriamų pseudovalstybių kontekste.
Romane minimi tokie veikėjai kaip Basanavičius, Galaunė, Biržiška, taip pat personifikuota komunizmo dvasia, Lietuva, Baltarusija. Pasakojimo ašis yra Vincas Kapsukas, kurio politinių pažiūrų transformacijos aprašomos ypač vaizdingai.
Nostalgijos sovietmečiui knyga man tikrai nesukėlė – o ir negalėjo, nes tuo laikotarpiu aš negyvenau, tačiau prisipažinsiu, kad ją skaitydama po ilgo laiko nuėjau į Kauno valgyklą prie Soboro pavalgyti vandeniu skiestų šaltibarščių, kad įsijausčiau į romano atmosferą. Tik gaila, kad valgykloje nepilstė Baltijos arbatėlės (skaičiusieji supras).
Rašytoją Kunčių visada žinojau kaip ypač produktyvų autorių, kuris parašo daugiau knygų nei kada nors surasčiau laiko perskaityti, todėl jo kūrybos žinove neapsimetinėsiu. Skaičiau vis ieškodama prie ko prikibti, tačiau „Litbelas“ niekaip nesugebėjo manęs nuvilti. Vertinu ir tai, kad Kunčius yra savosios epochos atstovas, jis atkakliai vis dar laikosi postmodernizmo estetikos – bent jau taip atsiliepiama išplatintuose pranešimuose spaudai, daugelį metų puoselėja savo laikmečiui būdingą ir jau baigiantį išnykti absurdo humorą, todėl šį autorių reikia saugoti kaip drugelį, kurį greitai reikės traukti į raudonąją knygą.
Žodžiu, kas mėgstate protingas knygas greitam suvartojimui prieš miegą, tačiau esate per daug suvaikėję, kad laikytumėte save tik rimtos grožinės literatūros skaitytoju, knygynų lentynose šiandien sau nieko geresnio nerasit.
Romaną vertinu teigiamai – 9,5 kalviais ignotais iš 10.
