Vieną kitą merginą ar moterį lietuviškame ralio pasaulyje buvo galima sutikti beveik visada, bet visada jų buvo itin mažai. Tarp 95 „Rally Žemaitija 2024“ startuojančių ekipažų – 10 tokių, kuriuose stenogramą pilotams skaito moterys. Ir nė vieno atvirkštinio varianto. Kodėl? Gal damos turi per mažai ambicijų? Suvaldyti sportinį automobilį iš tiesų žvėriškai sunku? Ar stereotipuose apie „vyrišką sportą“ pernelyg daug tiesos?
Kadaise su savo dukra Inga (beje, vienintele pelniusia sporto meistro vardą) ištisą epochą Lietuvos ralio čempionate dominavo Rokas Lipeikis. Vėliau bent su trimis skirtingomis šturmanėmis dirbo Benediktas Vanagas. Jis yra prasitaręs, kad tokius pasirinkimus daro iš pliko išskaičiavimo – merginos mažiau sveria, jos kruopštesnės, o balso tembras ramesnis ir malonesnis.
Pačios ralio divos, klausiamos apie šiuos dalykus pateikia visą įmanomą spektrą komentarų. Itin įspūdingą dalyvavimo įvairios lenktynės patirtį sukaupusi Ernesta Globytė tikina, kad piloto darbas iš tiesų pakankamai sunkus fiziškai ir sudėtingas, todėl reikia daug drąsos prisiimti ekipažo lyderio vaidmenį.
„Varžybose neišvengiamai tenka tiesiogine prasme murkdytis purve ir kvėpuoti dulkėmis, o tai dievaži nėra mėgstamiausias moterų užsiėmimas. Manau į ralio pasaulį ateina stipriausios asmenybės ir jei ateina, šturmano funkcijas atlieka kokybiškiau nei vyrai. Moterys kaip taisyklė gerokai kruopštesnės, atidesnės smulkmenoms ir turi įgimtą vadinamojo „multitaskinimo“ gebėjimą – vienu metu sugeba atlikti keletą funkcijų ir išsaugoti reikiamą dėmesio koncentraciją, tiek skaitant ralio reglamentus, tiek planuojant rutininius darbus lenktynių metu, – dėsto Ernesta. – Žinoma, pačiam vairuoti „kovinį“ automobilį kur kas didesnis malonumas, todėl mūsų šeimoje galiojo nerašyta taisyklė: jei reikia – sėdu į šturmano krėslą ralyje greta Roko (Ernestos vyras Rokas Steponavičius „Rally Žemaitija 2024“ startavo su šturmanu D. Ketvirčiu), o jis man padeda startuojant žiedinėse lenktynėse. Bet kai tik būdavo galimybės rinktis – rinkdavausi priekinę sėdynę automobilio kairėje“.
Ar kituose Europos kraštuose ralio pilotų vyrų – moterų proporcijos panašios į lietuviškas? Ernesta spėja, kad galbūt vakaruose moterims kiek lengviau surinkti starui ralyje reikiamą biudžetą.
„Teoriškai ir pas mus yra pakankamai daug garsių moterų – nuomonės formuotojų, kurioms šis uždavinys būtų gal net lengvesnis nei kai kuriems ralio pasaulio favoritams vyrams, tačiau problema ta, kad moterims skirtų dalykų gamintojai ralio ir jo fanų nelaiko savo tiksline auditorija. Benzino aromato kvepalų bent jau kol kas nėra“, – šypsosi Ernesta.
Dar vienas dalykas – lenktynininkų šeimoje gimus vaikams, kaip taisyklė savisaugos instinktas ir atsakomybė gerokai išauga tiek vyrams, tiek moterims, bet ramesnes veiklas paprastai renkasi būtent moterys.
Su savo vyru Renaldu drauge važiuojanti Katažina Šeinauskienė tikina, kad 2024-ųjų LARČ dalyviu sąraše jos nėra tik per klaidą.
„Praėjusiais metais LARČ važiavau „nuliniu“ ekipažu sėdėdama prie automobilio vairo, o šiemet labai rimtai ruošėmės visaverčiam debiutui vadinamojoje „A“ lygoje. Bet mano vyras pats nesurado šturmano, kuris spėtų skaityti firminę jo stenogramą ir atitiktų kitus kriterijus, todėl planus teko koreguoti. Labai tikiuosi, kad 2025-aisiais viskas pavyks“, – atvirauja Katažina.
Ji taip pat paantrino E. Globytei, kad moterims surinkti biudžetą gerokai sudėtingiau.
„Net tais atvejais, kai merginos nebijo, joms patinka adrenalino kupinas veiksmas ir jos turi verslo gyslelę, leidžiančią užsiiminėti tokiu brangiu hobiu, laisvi pinigai greičiausiai būtų investuos į grožio saloną, o ne į ralį“, – sako K. Šeinauskienė.
Visada plačia šypsena pasipuošusi Gertrūda Laurinavičiūtė taip pat atvirauja, kad daugelį pasirinkimų lemia objektyvūs dalykai.
„Moterys protingesnės, geriau tvarkosi stresinėse situacijose, todėl joms tenka atsakingesnė misija. Šturmanaudamos jos jaučia, kada vairuotoją reikia nuraminti, kada pargaginti spustelėti smarkiau. Bet kalbant rimtai – pati esu startavusi autokroso čempionate. Ralio šturmanės amplua iš esmės ėmiausi dėl dviejų priežasčių: pirmiausia man čia labai įdomu ir patinka, antra – taip gauti lenktynių metu generuojamų emocijų yra gerokai pigiau. Dar svarbu, kad sėdint piloto dešinėje šiek tiek mažiau atsakomybės dėl automobilio paruošimo“, – sako Gertrūda.
Antrą sezoną skaitanti stenogramą LARČ lenktynėse Kamilė Kazickaitė, tikina, kad apie piloto darbo vietą niekuomet net nesvajojo.
„Būti gera šturmane – visiškai sąmoningas mano pačios pasirinkimas. Žinau, kokių savybių reikia tokiam darbui ir manau, kad jas turiu. Bent jau kol kas noriu vyrams „aiškinti“, ką ir kaip jie turi daryti“, – juokiasi Kamilė.
Solidų šturmanės stažą turinti Jolanta Ščiglinskienė tikina, kad moterims niekas nedraudžia pačioms sėsti prie ralio automobilio vairo, ir jei jos to nesiima – tikėtina pačios puoselėja kitokius planus.
„Ralio pasaulyje esu pakankamai seniai ir puikiai žinau, koks vis dėlto tai sunkus – tiek fiziškai, tiek emociškai – sportas. Kaip bežiūrėsi, vyrams iš prigimties kai kuriuos dalykus daryti gerai yra lengviau nei moterims. To negalima suabsoliutinti, nes yra fantastiškai gerai vairuojančių lenktynininkių, bet kaip sakoma „išimtis patvirtina taisyklę“, – samprotauja Jolanta.
Beje, visos kalbintos damos patvirtino, kad vyrų ralio meistrų požiūris – absoliučia dauguma atvejų džentelmeniškas ir labai geranoriškas. Išgirsti replikas apie „bobų reikalus“ tenka išskirtinai retai.
