Pagaliau po ilgų prokrastinavimų perskaičiau Norberto Černiausko „Fado“. Ilgai gulėjo ant palangės, kol sukaupiau valią ir ją pabaigiau. Kaip išsireiškė ne vienas šią knygą skaitęs anksčiau už mane, „Fado“ yra minčių eksperimentas, kuris priverčia polemizuoti su autoriumi. Gal dėl to tiek užtrukau, kad be teksto knygoje dar turėdavau apmąstyt ir savo galvoje skaitymo metu gimusias mintis.
Knygoje „Fado“ Norbertas Černiauskas pabandė rekonstruoti neįvykusią Lietuvos istoriją, utopinius 1968-uosius, jei nebūtų Antrojo pasaulinio karo, Holokausto ir sovietinės okupacijos. Ir taip sutapo, kad pasakojama apie tuos pačius metus, kurių šilumos rekordą sumušėm šių metų Velykų savaitgalį. Kaip ir ankstesnė autoriaus knyga, „Fado“ paliko vasarišką, atostogišką aromatą.
Kai kurie skaitytojai skundėsi, kad „Fado“ taip ir nepaaiškinta, kokiu būdu mes sugebėjome išvengti didžiausių amžiaus siaubų, o man kaip tik pasirodė, kad šitas sprendimas pasakojimui suteikė reikalingo grožinio paslaptingumo.
Kad geriau perprasčiau meninį autoriaus sumanymą, pasiklausiau portugalų liaudies fado dainų. Fado dainos ir „Fado“ pasižymi melancholija ir neviltim dėl nesėkmingo likimo.
Tačiau neviltį sukėlė ir „Fado“ jaučiamas Vilniaus centrizmas: Vilniaus mikrorajonų aprašymai, Vilniaus urbanistinės problemos, Vilniaus gyventojų sudėtis, Vilniaus populiarioji muzika, sąsajos su Portugalija ir kita. Skaitydama knygą truputį pasijaučiau kaip užsienietė. Turbūt pilname knygos pavadinime „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“ žodį „Lietuva“ reikėtų pakeisti į „Vilnius“.
Kaip ir „Paskutinėje Lietuvos vasaroje“, autorius rėmėsi tikrais, o ne sufantazuotais šaltiniais. Šiaip tai pats „Fado“ yra vertingas šaltinis ateities kartoms. 2068-ųjų žmonėms jis paliks žinių, apie kokią neįvykusią Lietuvos praeitį svajojo žmogus, gyvenęs 2024 metais, o gal „Fado“ netgi taps ateities šaltiniu būsimoms neįvykusioms praeities istorijoms kurti.
