Sūrius valgome, mes jais mėgaujamės, tariame užjūrio šalimis kvepiančius pavadinimus, o ką iš tikro žinome apie sūrius? Šiame straipsnyje kviečiame kartu patyrinėti lietuvių mėgstamiausių nelietuviškų sūrio rūšių atsiradimą ir sužinoti vieną kitą įdomų faktą apie juos.
Fermentinis sūris
Pirmieji fermentiniai sūriai Lietuvoje – įvežtiniai, juos XIV–XV a. atsigabeno didikai iš Prancūzijos, Italijos. Žygimanto Senojo žmona Bona Sforca kartu su renesanso idėjomis į Lietuvą atsivežė ir mėgstamą fermentinį sūrį. Tačiau sūris Lietuvoje taip ir neišpopuliarėjo, dėl lažininkų poreikio apsirūpinti būtiniausiais maisto produktais efektyviau buvo laikyti galvijus – naudoti juos ir darbui laukuose, ir auginti mėsai. O pienui naudoti gyvūnai – avys, ožkos – reikalavo pernelyg daug priežiūros.
Feta
Fetos sūris atsirado Kretos saloje, bet išpopuliarėjo visame Viduržiemo jūros regione. Istoriniuose šaltiniuose minimas jau nuo Antikos laikų. XV a. italai aiškiai aprašė šio sūrio gamybos procesą: jam naudojamas avies pienas, sūris mirkomas sūryme keletą mėnesių, kol gaunamas minkštos korėtos konsistencijos gaminys be plutos. 2016 metais ES Aukščiausiasis teismas pripažino, kad feta – tradicinis Graikijos produktas, todėl jokios kitos šalies gaminys negali būti vadinamas šiuo pavadinimu.
Mocarela
Mocarela, tai šviežio sūrio rūšis, gaminama Italijoje. Pirmą kartą žodis „mocarela“ minimas 1570 m. itališkoje receptų knygoje. Šis sūris turi būti suvalgomas šviežias – per 12–24 valandas nuo pagaminimo. Žinoma, dabartinės gamybos technologijos leidžia sūrį įpakuoti sūryme ir išlaikyti šviežią savaitę ar net ilgiau. Mocarela yra pagrindinė Kaprio salotų sudedamoji dalis. Šios salotos laikomos nacionaliniu Italijos patiekalu, nes jo ingredientai – baltas sūris, raudoni pomidorai ir žali bazilikų lapeliai atkartoja Italijos vėliavos spalvas.
Rikota
Yra diskutuojama, ar rikota – sūris, ar varškė. Šiaip ar taip – rikota tai specifinis pieno produktas, turintis ilgametę tradiciją Italijos virtuvėse. Dar 2 a. prieš m. e. dabartinės Italijos teritorijoje buvo gaminama rikota – pažodžiui „dar kartą virtas“. Nors prabėgo daug metų, tačiau tyrinėjant istorinius duomenis matoma, kad rikotos gamyba ir vartojimas metams bėgant mažai tepasikeitė. Rikota yra populiari desertų – pyragų, putėsių, įdarų – sudedamoji dalis, taip pat naudojama sūriems patiekalams – makaronams, itališkiems koldūnams, picai gaminti.
Pelėsinis sūris
Legenda pasakoja, kad prancūzų piemenėlis buvo užkluptas audros ir puolęs gelbėti gyvulius paliko savo pietų lauknešėlį oloje. Po kelių dienų rado supelijusį sūrį, tačiau būdamas labai alkanas vis tiek jo paragavo. Pelėsio skonis pasirodė malonus, o apie šį įvykį sužinojo ir vietiniai vienuoliai, kurie pabandė atkartoti procesą savo vienuolyno rūsiuose. Dabar šį vienuolių sūrį mes žinome „Rokforo“ pavadinimu.
