Vasara – kepsnių ant grotelių metas, bet temperatūrai šoktelėjus aukščiau, dažnam mėsos tiesiog nesinori.
Užsimanius kažko lengvesnio vienas puikiausių pasirinkimų – ant grotelių keptas lietuviškas varškės sūris, pavyzdžiui „Senolių tradicinis“. Tai vienas produktų, kuris yra žymimas ženklu „Saugoma geografinė nuoroda“, nes tai tikras lietuviškas nacionalinis produktas, gaminamas pagal nuo viduramžių nepakitusį receptą.
Sūris ir sūris „marškinėliuose“
„Keptas sūris patrauklus ne tik tuo, kad nėra toks sunkus maistas kaip mėsa, bet yra sveikas, skanus ir paprasta pagaminti. Tai bene lengviausiai pagaminamas patiekalas ant grotelių, nes jo nebūtina marinuoti ar kaip nors specialiai ruošti“, – sako Lietuvos pienininkų asociacijai „Pieno centras“ priklausančios „Lukšių pieninės“ komercijos direktorius Žygimantas Čiūta.
Kepimui ant grotelių galima rinktis paprastą arba prieskoniais pagardintą varškės sūrį. Paprasčiausias būdas jį kepti – tiesiog suvynioti į foliją ir dėti ant žarijų. Po pusvalandžio turėsite karštą, kvapnų, šiek tiek tąsų kepsnį. Norint skonių įvairovės, prieš vyniojant į foliją varškės sūrį galima ištepti adžika, pesto bei kitokiu padažu ar užpilti šiek tiek alyvuogių aliejaus ir pabarstyti prieskoninėmis žolelėmis.
Visada pasiteisinantis receptas – sūris „marškinėliuose“. Lietuviškas tradicinis varškės sūris apvyniojamas labai plonai pjaustyto kumpio juostelėmis, suvyniojamas į foliją ir dedamas ant grotelių arba į orkaitę. Kepimo laikas – apie pusę valandos, tačiau jis gali svyruoti, nes reikia atsižvelgti į žarijų, ant kurių kepama karštį.
Turtinga sūrio istorija
Sūrių gamyba Europoje suklestėjo ir išplito senovės graikų, vėliau – romėnų dėka. Viduramžiais sūrio gamybą itin ištobulino vienuoliai. Lietuvoje nuo XX a. pradžios dvarų pieninės jau gamino sudėtingų technologijų šveicariškus, olandiškus ir kitus sūrius.
„Lietuviško varškės sūrio receptas nuo viduramžių praktiškai nepakito iki mūsų dienų. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose jis paminėtas dar XVI amžiuje. Būtent dėl gamybos specifikos ir to, kad jis būdingas tik Lietuvai, šis sūris yra įtrauktas į ES registrą kaip saugomas paveldas ir žymimas ženklu „Saugoma geografinė nuoroda“, – pasakoja Ž. Čiūta.
„Lukšių pieninės“ komercijos vadovas atkreipia dėmesį, jog šiuo metu rinkoje parduodama nemažai varškės sūrių, tačiau nemenka jų dalis – tiesiog suspausta varškė ir turi visai kitokias skonines, fizines bei maistines savybes. „Gal būt esate susidūrę su sūriais, kurie pjaustant trupa gabalais. Reiškia buvote nusipirkę ne sūrį, o suspaustą varškę. Norint tikro sūrio, saugiausia pirkti ženklu “Saugoma geografinė nuoroda“ pažymėtą produktą, kaip mūsų pieninės „Senolių tradicinis“ ir tai bus garantija, jog nusipirkote tikrą sūrį“, – pasakoja Ž. Čiūta.
Tradiciniai lietuviški varškės sūriai iki šiol gaminami naudojant daug rankų darbo, griežtai reglamentuotas ne tik sūrio receptas, bet ir forma. Tikras tradicinis lietuviškas varškės sūris turi būti trikampės formos, o storajame gale turi matytis audinio, į kurį jis buvo susuktas slėgimui, žymės.
Ženklas „Saugoma geografinė nuoroda“ – Europos Sąjungos žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemos dalis, kuria ženklinami produktai, turintys ryšį su konkrečia geografine vietove bei turi ginamas intelektinės nuosavybės teisės.
Pagal ES geografinių nuorodų sistemą saugomi konkrečių regionų kilmės produktų pavadinimai, kurie turi specifinių savybių arba gerą vardą, susijusį su gamybos teritorija ir turi būti susiję su geografinėje vietovėje paruošiamų žaliavų būtinu kiekiu arba konkrečiame regione vykdomų gamybos procesų dalimi.
Šią informaciją finansuoja LR Žemės ūkio ministerija
Pranešimas spaudai